Vsevolodas Kopylovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vsevolodas Kopylovas (1902 m. liepos 16 d. Rygoje – ?) – tarpukario Lietuvos inžinierius-architektas, suprojektavęs modernizmo architektūros pastatų Kaune, Telšiuose. Per Antrąjį pasaulinį karą architektui pasitraukus į Vakarus, stokojama biografinių žinių apie tolesnį jo gyvenimo etapą.[1]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V. Kopylovo tėvas Vladimiras Ivanovičius buvo kariškis, Rygoje dislokuoto pėstininkų pulko kapitonas, stačiatikis, motina Anna-Paulina Eliza – vokiečių kilmės bajoraitė, evangelikė reformatė. Buvo pakrikštytas stačiatikių šventiko. 1935 m. rašytoje autobiografijoje V. Kopylovas nurodė savo bajorišką kilmę: jo protėviai Skuodo valsčiuje valdė Luizės dvarą.[1] Pradžios mokslus baigė Rygoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą šeima buvo pasitraukusi į Pskovą Rusijoje. Į Lietuvą grįžo pirmai progai pasitaikius, 1918 m. Apsigyveno Skuodo valsčiuje.

1920-1925 m. mokėsi Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje. Išklausęs teorinį kursą, jis pateikė ne tik baigiamąjį darbą, bet ir praktinio darbo pagal savo specialybę dviejų metų stažo pažymą.[1] Studijų metu jis dirbo Krašto apsaugos ministerijos Butų skyriuje, kur atliko braižytojo, o vėliau – techniko darbą. Nuo 1924 m. įsidarbino Susisiekimo ministerijos Kelių tarnyboje. Būdamas veiklus ir disciplinuotas, be mokslų ir valdiškos tarnybos, dar sugebėjo uždarbiauti privačiai, be to, dirbo su žinomais to meto inžinieriais ir architektais, daugiausiai prisidėjęs prie jų projektų įgyvendinimo Kaune. 1920-1923 m. dirbo pas profesorių architektą Mykolą Songailą (Valstybės teatro rūmai), 1923-1927 m. dirbo pas Vladimirą Dubeneckį (Meno mokyklos rūmai). Pas inžinierių Vytautą Landsbergį-Žemkalnį dirbo statant Karo ligoninę, Vilkaviškio seminariją, Akių kliniką, o pas inžinierių A. Garalevičių – statant „Paramos“ duonkepio dirbtuves.[1]

1927-1935 m. studijavo Prahoje, Vokiečių aukštojoje technikos mokykloje, kurią baigęs gavo inžinieriaus-architekto diplomą. Studijuodamas dirbo pas profesorių F. Lehmaną. Studijos užsitęsė, nes jaunas architektas vedė ir nemažai laiko praleisdavo Kaune – čia 1928 m. jis sukūrė šeimą su kauniete Liubove Pechterevaite. 1933 m. pora susilaukė pirmagimio Olego Algirdo, o po metų Vadimo Gedimino. Šiuo laikotarpiu jis kartu vykdė savarankišką veiklą Kaune, kur pastatė keletą įsimintinų privačių namų, taip pat iškilo jo projektuota bažnyčia Išlauže, kelių šventovių bokštai.

1936 m. sausio mėn. pradėjo dirbti Telšių miesto jaunesniuoju inžinieriumi. Čia darbą jis pradėjo turėdamas ne tik gerą išsilavinimą, bet ir įgijęs nemažą praktinio darbo stažą. Tais pačiais metais įsidarbino antraeilėse pareigose Telšių valstybinėje vidurinėje amatų mokykloje, kur dėstė meno istoriją, įvairias braižybos disciplinas, interjero architektūrą. Be pamokų, rasdavo laiko tikrinti projektus, todėl kartais dar gaudavo 5 proc. priedą už šį darbą. Šioje mokykloje veikusiuose statybos bei stalių skyriuose buvo puoselėjama Lietuvos dizainui būdinga modernizmo ir tautiškumo sąveika.[1]

1940 m. liepos 15 d. naujoji, sovietų valdžia V. Kopylovą paaukštino pareigose – paskyrė Mažeikių apskrities inžinieriumi. Matyt, nenorėdamas palikti Telšių, netrukus pasiprašė atleidžiamas. Telšių amatų mokykloje jis toliau vedė pamokas, čia išdirbdamas iki 1941 m. vasario 15 d.[1]

Be architektūros, pasireiškė kaip grafikas, knygų iliustratorius. Jis sukomponavo konstruktyvizmo kanonus atitinkantį viršelį Antano Rimydžio poezijos rinkiniui „Knyga be vardo“ (Kaunas: Juozas Steponavičius, 1926, „Raidės“ spaustuvė).[2] Vėliau randama žinių apie Vokietijoje, Ventorfo pabėgėlių stovyklos lietuvių pradžios mokyklos 1945 m. išleistą jo iliustruotą eilėraščių rinkinį vaikams „Žiemos naktis“.[3]

Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal V. Kopylovo projektą pastatyta Telšių Šv. Nikolajaus Stebukladario cerkvė - jo garsiausias kūrinys, bene vienintelis kubizmo architektūros pavyzdys Lietuvoje.[4]

Kiti žymesni darbai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]