Vostoko stotis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 78°27′51.92″ p. pl. 106°50′14.38″ r. ilg. / 78.4644222°š. pl. 106.8373278°r. ilg. / 78.4644222; 106.8373278

Bendras bazės vaizdas
Stoties vieta Antarktidos palydovinėje nuotraukoje

Vostoko stotis (rus. Станция Восток, pažodžiui – Stotis Rytai) – Rusijos mokslinė tyrimų stotis Antarktidoje, Princesės Elžbietos žemėje, maždaug 1300 km nuo pietų poliaus, Rytų Antarktidos ledo kepurės centrinėje dalyje.[1] 1957 m. įkurta sovietų. Stotis yra netoli Žemės šalčio poliaus, 1983 m. liepos 21 d. čia užfiksuota žemiausia temperatūra visoje Žemėje -89,2 °C. Vykdomi ledo gręžimo ir magnetometrijos tyrimai. 1996 m. 4 km gylyje po baze aptiktas didžiausias Antarktidoje poledinis Vostoko ežeras. Stotis pavadinta pagal kapitono Fadėjaus Belinshauzeno vadovaujamą laivą „Vostok“, su kuriuo buvo vykdoma ekspedicija į Antarktidą.

Vostoko stotis yra įsikūrusi netoli pietinio neprieinamumo poliaus ir pietų magnetinio poliaus, todėl tai yra viena iš patogiausių vietų stebėti Žemės magnetosferos pokyčius. Kiti tyrimai apima aktinometriją, geofiziką, mediciną ir klimatologiją.

Stotis yra įsikūrusi 3 488 m aukštyje virš jūros lygio ir tai yra viena labiausiai izoliuotų tyrinėjimo stočių Antarktidoje. Stoties personalas vasarą – 25, žiemą – 13 žmonių. Ši stotis yra palaikoma Mirny stoties, įsikūrusios Antarktidos pakrantėje.

Vienintelė nuolatinė labiau į pietus esanti tyrimų stotis yra Amundseno-Skoto pietų ašigalio stotis, kuri yra valdoma JAV, geografiniame pietų ašigalyje. Kinijai priklausanti Kunluno stotis taip pat yra piečiau, tačiau ji veikia tik antarktinės vasaros metu.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagal Köppen klimato klasifikacijos sistemą Vostoko stočiai būdingos ledynų klimato (EF) oro sąlygos, su Antarktidos vidinei daliai įprastomis neigiamomis temperatūromis visus metus. Stotyje vidutiniškai iškrenta tik 22 mm kritulių kiekio per metus, daugiausia – sniego pavidalu. Tai taip pat yra viena sausiausių vietų Žemėje. Vidutiniškai ties Vostoko stotimi sniegas iškrenta tik 26 dienas per metus. Čia taip pat buvo užfiksuota žemiausia temperatūra Žemėje – -89,2 °C. Antarktinės vasaros mėnesių vidutinė temperatūra −31.9 °C, Antarktinės žiemos −68 °C. Aukščiausia kada nors čia užfiksuota temperatūra −14.0 °C. Nepaisant itin žemų temperatūrų, tai viena saulėčiausių vietų Žemėje, nuo pačios saulėčiausios užfiksuotos vietos trūksta tik 300 valandų. Stočiai būdingas poliarinių dienų ir poliarinių naktų ciklas, todėl saulėta poliarinė diena atsigriebia prieš poliarinę naktį, kai stotis visą parą skendi nakties tamsoje, gegužės-rugpjūčio mėnesiais tenka 0 valandų saulės šviesos. Poliarinės dienos metu saulė šviečia visą parą, todėl tokiais mėnesiais saulė šviečia ilgiau nei bet kur kitur Žemėje, gruodžio mėnesį vidutiniškai tenkant apie 709 valandas saulės šviesos arba 22,9 valandas per parą.

Žemiausia vėjo žvarbumo temperatūra −124 °C buvo užfiksuota 2005 m. rugpjūčio 24 d., kai tikroji oro temperatūra buvo −74 °C

Kartu su itin žemomis temperatūromis, yra kitų faktorių, lemiančių, kad ši stotis pasižymi pačiomis sunkiausiomis žmogui išgyventi sąlygomis:

  • Beveik nėra jokios oro drėgmės
  • Itin žvarbus vėjas. Vidutinis 5 m/s vėjas, kartais pakylantis iki 27 m/s.
  • Mažesnis deguonies kiekis dėl didelio aukščio virš jūros lygio (3488 m)
  • Didesnė oro jonizacija
  • 130 dienų trunkanti poliarinė naktis, besitęsianti nuo vėlyvo balandžio iki rugsėjo vidurio, įskaitant 85 dienos prieblandos, kai per sunku skaityti natūralioje šviesoje (saulė yra iki 6 laipsnius žemiau horizonto)

Aklimatizacija tokiomis sąlygomis gali trukti nuo kelių savaičių iki poros mėnesių, kurios metu gali kilti galvos skausmai, tvinkčioja akys, ausų skausmai, dusulys, staigiai pakilęs kraujospūdis, miego trūkumas, sumažėjęs apetitas, vėmimas, artritas, svorio netekimas (nuo 3 iki 5 kg, kartais iki 12 kg).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Vostok“ (Rytai). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Venk–Žvo). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2014. 431 psl.


Vikiteka