Voronežo lietuvių gimnazijos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Voronežo lietuvių gimnazistės 1918 m.

Voronežo lietuvių gimnazijosPirmojo pasaulinio karo pabėgėlių lietuvių įkurtos Voroneže (Rusija) švietimo įstaigos. Jos praktiškai apėmė visas švietimo sistemos grandis, pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant liaudies universitetu. Daugiausia jų įsteigta 19161917 m., kai buvo sutvarkytas šalpos darbas, karo sąlygomis sunkiai iš valdžios gauti leidimai mokykloms atidaryti. Šis miestas tapo lietuvių švietimo židiniu Rusijoje: buvo steigiamos gimnazijos, įvairūs mokytojų kursai, leidžiami vadovėliai.

Padedant Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1915 m. rudenį Martyno Yčo iniciatyva Voroneže atidarytos dvi mokymo įstaigos – M. Yčo berniukų gimnazija ir M. Yčo mergaičių gimnazija. Dėstomoji kalba išliko rusų, bet kaip atskiras dėstomasis dalykas buvo įvesta lietuvių kalba. Draugija, be to, suorganizavo pedagoginius buhalterijos kursus, lietuvių mokytojų institutą, rėmė iš Lietuvos atkeltus „Saulės“ mokytojų kursus, išlaikė bendrojo lavinimo kursus. Buvo įsteigta 10 bendrabučių, kuriuose gyveno apie 900 moksleivių ir jų šeimų narių. Kiekvienas moksleivis gavo visą išlaikymą, mokslas buvo apmokamas toje mokykloje, kurią jis lankė.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, dalis Lietuvos pradinių, vidurinių ir specialiųjų mokyklų moksleivių ir mokytojų pasitraukė į didžiuosius Rusijos miestus. Daugiausiai Lietuvos pabėgėlių apsistojo Voroneže, toli nuo karo fronto linijos. Kadangi šiame mieste buvo daug mokyklų ir mokslo įstaigų, čia rastos tinkamos patalpos mokykloms ir moksleivių bendrabučiams. Be to, padėjo vietos gubernatorius, kilęs iš Kauno gubernijos.

Iki karo Voroneže gyveno nedaug lietuvių šeimų – darbininkų ir politinių tremtinių, kurių vaikai lankė rusiškas mokyklas. Vietiniai miesto gyventojai ne itin palankiai sutiko lietuvių mokyklų įsteigimą, nes jos sudarė konkurenciją kitoms Voroneže veikusioms mokykloms. Pvz., atidarius M. Yčo mergaičių gimnaziją, iš von Engel gimnazijos visos lietuvaitės perėjo į lietuvių mokyklą.

Veikė keletas slaptų lietuvių moksleivių organizacijų, atstovavusių skirtingoms ideologinėms srovėms: ateitininkai, aušrininkai, marksistai. Nuo 1917 m. vasaros moksleivių organizacijos pradėjo veikti legaliai, leido savo spaudą: „Ateities spinduliai“, „Aušrinė“, „Atžala“ ir kt.

1918 m. vasarą iš Voronežo ir kitų Rusijos vietų lietuviai mokiniai sugrįžo į Lietuvą. Voroneže dirbę lietuviai pedagogai nuveikė didžiulį darbą, kuris vėliau buvo pritaikytas nepriklausomos Lietuvos mokykloje.

Lietuvių švietimo įstaigos Voroneže 1915–1918 metais:

  1. M. Yčo berniukų gimnazija
  2. M. Yčo mergaičių gimnazija
  3. „Saulės“ draugijos parengiamieji kursai
  4. „Saulės“ draugijos pedagoginiai kursai
  5. „Saulės“ draugijos buhalterijos kursai
  6. Vilkaviškio berniukų gimnazija
  7. „Saulės“ dviklasė pradinė mokykla
  8. „Saulės“ Šančių dviklasė pradinė mokykla
  9. Rankų darbų ir vaikų prieglaudų prižiūrėtojų vakariniai kursai
  10. Ūkininkavimo vakariniai kursai
  11. Vasaros mokytojų kursai
  12. Vakariniai kursai suaugusiems
  13. Mokytojų institutas
  14. Liaudies universitetas

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs mokytojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žymūs mokiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]