Volstedo įstatymas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Volstedo akto dokumentas, 1919 m. spalio 28 d.

Volstedo įstatymas (angl. Volstead Act) – tai nacionalinis prohibicijos aktas, neformaliai vadinamas Volstedo aktu, priimtas įgyvendinti Aštuonioliktosios JAV Konstitucijos pataisos nuostatoms. Įstatymas, kurio projektą sumanė ir pateikė Antirestoranų lygos (Anti-Saloon League) vedlys Wayne Wheeler, pavadintas Atstovų rūmų Teismų komiteto pirmininko Andrew Volstead vardu.

Procedūra[taisyti | redaguoti kodą]

Nors Aštuonioliktoji pataisa uždraudė „svaigiųjų skysčių“ gamybą, prekybą ir transportavimą, bet ji neapibrėžė pačių „svaigiųjų skysčių“ ar nuobaudų. Tai buvo federalinės ir valstijų vyriausybių galioje įvesti draudimus atitinkamais įstatymais. Įstatymo projektas buvo pateiktas Kongresui 1919 m. Jį vetavo Prezidentas Vudrou Vilsonas, daugiausiai dėl techninių priežasčių, kadangi buvo įtraukiama ir karo laikmečio prohibicija, bet šį veto Atstovų rūmai anuliavo tą pačią dieną, spalio 28 d., o kitą dieną ir Senatas.

Įstatymas apibrėžė tris pagrindinius tikslus:

  1. uždrausti svaigiuosius gėrimus,
  2. reguliuoti svaigiųjų gėrimų gamybą, prekybą ar transportavimą (bet ne vartojimą),
  3. užtikrinti pakankamą alkoholio pasiūlą ir skatinti jo vartojimą moksliniuose tyrimuose, kuro, dažų ir kitų legalių pramonės produktų vystyme, religinių ritualų praktikoje.

Įstatymas svaigiuoju skysčiu laikė bet kurį gėrimą, turintį virš 0,5 % alkoholio.

Pasekmės[taisyti | redaguoti kodą]

A. B. Frosto 1921 m. karikatūroje: Savo pagamintą naminę išbandė ant šuns

Volstedo įstatymą protegavo religiniai fanatikai, blaivybės sąjūdžio aktyvistai, tačiau jam įsigaliojus atsirado daug nenumatytų pasekmių: kadaise buvusį klestintį legalų svaigalų verslą perėmė priešiškos organizuotų nusikaltėlių grupuotės, kurios aštriai konkuravo tarpusavyje dėl nelegalaus alkoholio rinkų, nebodamos prievartos ir žmogžudysčių. Įtakingiausi gangsteriai – Tom Dennison iš Omahos ir čikagietis Al Kaponė – susikrovė turtus, jais buvo sužavėta vietos ir šalies visuomenė. Pagrindiniai kontrabandinio alkoholio keliai ėjo per Čikagą ir Detroitą. Teisėsaugai mafijos bosus paimti buvo sudėtinga, nes dideliais pinigais buvo paperkami mažas algas gaunantys valdžios pareigūnai, samdomi brangiausi advokatai. Dauguma žmonių simpatizavo butlegeriams, o garbius piliečius viliojo nelegalių spykyzy užeigų romantika. Norinčius padėti valdžiai gaujos baugindavo ir net žudydavo. Jos turėjo įtaką ir pačios valdžios sluoksniuose – vieno policijos reido metu Detroite buvo demaskuoti meras, šerifas, vietos kongreso narys. Anot Čikagos policijos šefo, prohibicijos laikotarpio pradžioje 60 % jam pavaldžių policininkų buvo įsitraukę į butlegerių verslą.

Įstatymo 29 punkte buvo nustatytas leidžiamas 200 galonų (apie 1000 vnt. 750 ml talpos butelių) namų gamybos „nesvaigaus sidro ir vaisių sulčių“ kasmetinis limitas. Pradžioje „svaigumas“ reiškė bet kokį skystį, kurio stiprumas viršijo 0,5 %, tačiau Vidaus įplaukų biuras netrukus šią ribą panaikino, taip legalizuodamas namudinio vyno gamybą. Tuo tarpu alui 0,5 % riba išliko iki 1933 m. Vynuogynai ėmė pardavinėti savo derlių vynui gaminti namuose. Plėtėsi atsparių ilgesniam transportavimui (link Rytų Pakrantės) rūšių vynuogynų veisimas. Įstatyme buvo numatyta kitų išimčių, kuriomis buvo pasinaudojama apeiti taisykles. Pvz., įstatymas leido gydytojui išrašyti viskio paciento gydymui, nors ribojo jo kiekį.

1933 m. visuomenės priešiškas požiūris į prohibiciją buvo didžiulis. Kovo mėn. Kongresas legalizavo 3,2 % stiprumo alų ir vyną (vietoje buvusio 0,5 %). 1933 m. gruodžio 5 d. buvo ratifikuota Dvidešimt pirmoji JAV Konstitucijos pataisa, panaikinusi Aštuonioliktąją pataisą. Taip alkoholio kontrolė buvo perduota valstijų vyriausybių žinion. 1935 m. sukurta Federalinė alkoholio administracija apibrėžė centrinės valdžios vaidmenį ir jos pagarbą alkoholiui ir iš jo surenkamiems mokesčiams.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]