Vokų navikai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Vokų navikai (lot. palpebrae tumor)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Navikas (auglys) – pakitusių ir neribotai besidauginančių ląstelių darinys. Augliai gali būti piktybiniai ir nepiktybiniai.

Vokas – pusmėnulio formos paslankios odos ir gleivinės klostės, saugančios akies obuolį. Vokai yra du: viršutinis ir apatinis. Jie iš priekio uždengia akies obuolį ir gali prasimerkti. Tarpas tarp vokų yra vadinamas – vokų plyšiu.

Rizikos veiksniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Visiems akių vokų vėžio tipams rizikos veiksniai yra tokie patys:
  • Nepakankama apsauga nuo kenksmingų ultravioletinių saulės spindulių
  • Vis didėjantis toleravimas dirbtinei ultravioletinių spindulių spinduliuotei (soliariumas)
  • Žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholio vartojimas, narkotikų vartojimas)
  • Jonizuojanti radiacija
  • Kancerogenai
  • Genetinis polinkis

Akies vokų vėžio tipai bei klinika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokų navikai gali būti įgimti arba įgyti, gerybiniai ir piktybiniai. Navikai susiformuoja bet kuriame audinyje.

Įgimti navikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Voko dermoidas (cystis dermoides) – gerybinis navikas, sudarytas iš odos darinių. Jis dažniausiai būna viršutinio voko lateralinėje pusėje. Oda pakilusi, jos spalva nepakitusi, navikas su oda nesuaugęs. Palpuojant užčiuopiamas apvalus, kietas, judrus darinys, kuris gali būti nuo žirnio iki laukinio obuolio dydžio. Diferencijuoti reikia su smegenų dangalų išvarža – meningoencephalocele. Ji būna medialiniame akies kampe ir yra įgimta smegenų dangalų ir substancijos išvarža pro plyšį tarp kaktikaulio ir akytkaulio. Oda pakilusi, normalios spalvos, išvaržos dydis gali būti kaip ir dermoido. Palpuojant juntama fliuktuacija, kartais užčiuopiama kojytė, priaugusi prie kaulo. Paspaudus išvaržą, ji sumažėja, kyla intrakranijinis spaudimas, svaigsta galva,, ligonį pykina, kartais atsiranda traukulių.

Hemangioma – tai kraujagyslių gerybinis navikas. Gali būti kapiliarinė (paviršutinė, sudaryta iš kapiliarų), kaverninė (gilesnė, sudaryta iš plyšių, užpildytų krauju) ir racemozinė (primenanti vynuogės kekę, sudaryta iš kraujagyslių mazgų) hemangiomos. Klinika priklauso nuo naviko sandaros. Kapiliarinė – šviesiai raudona, beveik nepakilusi dėmė. Kavernozinė ir racemozinė – rausvai melsvos, pakilusios dėmės. Abiejų tipų navikai gali būti giliai vokuose ir pasiekti akiduobę.

Įgyti vokų navikai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jie būna gerybiniai ir piktybiniai

Gerybiniai navikai: Karpa (verruca), būna dažniausiai voko krašte, gali būti plokščia ar pakilusi, paviršius grublėtas, pigmentacijos intensyvumas įvairus. Gali supiktybėti. Odos ragas (cornu cutaneum), aštrus, kietas, suragėjęs darinys. Ksantelazma (xanthelasma), dažniausia lokalizacija – abiejų vokų medialinės dalys. Matyti pakilęs gelsvas darinys. Dažniausiai būna vyresnioms moterims ir susijęs su cholesterino apykaitos sutrikimu. Gali atsirasti ir dėl cukraligės, geltos, antinksčių nepakankamumo. Nors ksantelazma priskiriama prie navikų, bet ji labiau primena distrofinius pakitimus.

Piktybiniai navikai, dažniausiai pasitaiko vokų odos vėžys – carcinoma, ir labai retai vokų liaukų vėžys – adenocarcinoma, bei jungiamojo audinio vėžys – sarcoma. Vokų odos vėžys gali formuotis iš bazalinių ląstelių – bazalioma ir rečiau iš epitelio – epithelioma. Bazalioma dažniausiai būna apatinio voko medialinėje dalyje. Iš pradžių atsiranda nedidelis iškilimas, kurio paviršius išopėja, pasidengia šašu, kuriam nukritus opos gali nebūti. Vėliau vyksta infiltracinisaugimas, apie auglį susidaro volelis, jo centre – įdubimas. Išopėjimas kartojasi navikas auga lėtai ir plinta į gretimas sritis. Epitelioma – auga greičiau. Skiriamos dvi formos: mazginė ir opinė. Voko krašte atsiranda nedidelis vaško spalvos iškilimas, vėliau – gilios opos. Navikas plinta į junginę, akiduobę, prienosinius ančius, metastazuoja į sritinius limfmazgius. Liaukų vėžys (adenocarcinoma) būna retai, formuojasi dažniausiai iš kremzlės (Meibomo) liaukų ir iš pradžių kliniškai nesiskiria nuo šalto miežio. Vėliau navikas plinta į odą ir junginę, suardo visą voką. Navikas pradinėse stadijose supainiojamas su šaltu miežiu. Sarkoma – vokuose būna labai retai. Auga iš pigmentinių apgamų, raumenų, kremzlės, junginės. Iš pradžių atsiranda kietas arba minkštas mazgas, nesuaugęs su oda, vėliau greitai plinta į visą voką, akies obuolį, akiduobę. Navikas labai piktybiškas, auga greitai.

Gydymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pigmentinis apgamas – apgamui didėjant – chirurginis, o įtarus, kad supiktybėjo, gydyti ir rentgeno spinduliais. Voko dermoidas – gydymas chirurginis – reikia pašalinti dermoidą. Meningoencefalocelės gydymas taip pat chirurginis. Hemangioma – paviršutinė hemangioma gydoma diatermokoaguliacija, gili radikaliai šalinama chirurgiškai, nes likus hemangiomos daliai, ji gali vėl pradėti augti. Karpa – pašalinti, kriodestrukcija arba diatermokoaguliacija. Odos ragas – pašalinti ragą. Ksantelazma – dieta, bendros ligos gydymas, esant didelei ksantelazmai – pašalinti chirurgiškai. Piktybinių navikų gydymas – radikaliai pašalinti naviką ir atlikti voko plastiką, ir rečiau taikoma trumpažidininė rentgenoterapija, nes ji sukelia sunkių komplikacijų (kataraktą ir kt.). Sarkomą gydyti sunkiau. Jei nepadeda rentgenoterapija, tai daroma orbitos ekzenteracija (pašalinami vokai, akies obuolys ir akiduobės audiniai), o vėliau taikoma rentgenoterapija ir chemoterapija.

Diagnozė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokų vėžys būtų 100 proc. pagydomas, jeigu būtų diagnozuojamas laiku. Nustatant vėžines ląsteles naudojama biopsija.

Profilaktika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokų vėžiu kiek dažniau suserga šviesios odos, šlakuoti, rudaplaukiai žmonės. Manoma, kad pagrindinė odos vėžio priežastis – ultravioletinis saulės spinduliavimas. Žmonės, gyvenantys tose Žemės vietose, kur Saulės spinduliuotė itin intensyvi, odos vėžiu serga dažniau. Vokų vėžys susijęs su ultravioletinėje spinduliuotėje praleisto laiko trukme. Dažnai šis vėžys išryškėja esant 50 ir daugiau metų. Tai gali būti pasekmė ilgalaikio buvimo saulėje vaikystėje ir jaunystėje. Todėl reikia stengtis nepiknaudžiauti saule no pat pirmųjų gyvenimo metų.

Prevencija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Persikaitinimo saulėje rizika smarkiai sumažėja, jei vengiame būti „vidurdienio“ saulėje – maždaug nuo 11 iki 16 val.
  • Reikėtų dėvėti rūbus ilgomis rankovėmis, apsaugančius odą nuo smarkaus saulės poveikio, naudoti skrybėles bei apsauginius kosmetinius preparatus, tinkančius jūsų odos tipui. Vaikų oda turi būti ypač gerai apsaugota.
  • Nešioti akinius nuo saulės, kurie apsaugo nuo ultravioletinių saulės spindulių.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]