Vladislovas Mykolas Zaleskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Biography note.svg  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Vladislovas Mykolas Zaleskis

Vladislovas Mykolas Zaleskis (kai kur lietuvių kalba – Zaleckis, lenkų k. Władysław Michał Zaleski, kai kur randama sulotyninta forma Ladislaus Zaleski) gimė Veliuonos dvare 1852 m. gegužės 26 d. 1892 m. buvo paskirtas Tėbų arkivyskupu, o 1916 m. – tituliniu Antiochijos lotynų patriarchu [1]. Jis ypatingai pasižymėjo 1892–1916 m., kai ėjo apaštalinio delegato (artimiausias atitikmuo šiom pareigom – nuncijus) pareigas Indijoje. De facto, jo atsakomybėje esanti teritorija siekė nuo Afganistano šiaurėje iki Ceilono (dabartinės Šri Lankos) pietuose, apėmė visą Indiją (taigi, ir dabartinį Pakistaną bei Bangladešą), taip pat Birmą. Oficiali jo rezidencijos vieta buvo Kandy miestas Šri Lankoje, tačiau jis daug keliavo, aplankė Kiniją, Japoniją, Filipinus.

Tarp žymesnių jo darbų pirmiausia reikia paminėti Kandy mieste įsteigtą ir pastatytą iki šiol veikiančią kunigų seminariją [2]. Popiežiaus įgaliotas, jis steigė naujas vyskupijas, šventino vyskupus. Buvo poliglotas, be pagrindinių Europos kalbų išmoko ir vietines tamilų bei sinhalų. Domėjosi botanika, rinko augalų pavyzdžius, kurie vėliau labai pasitarnavo mokslininkams Europoje. Parašė daug įvairaus pažintinio pobūdžio knygų, kurios buvo publikuotos lenkų, prancūzų, anglų ir italų kalbomis. Pelnė „Indijos apaštalo“ vardą.

Grįžęs į Romą, buvo paskirtas tituliniu Antiochijos lotynų patriarchu. Ten gyveno iki mirties 1925 m. spalio 5 d.

Buvo labai pamaldus Marijai Gailestingajai Motinai. Kandy mieste, netoli kuriamos seminarijos, pastatė mažą koplytėlę, kurioje buvo saugoma Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos, Gailestingosios motinos, paveikslo kopija, ten daug meldėsi. Vėliau paveikslas buvo perkeltas į greta įsteigtą parapiją [3] ir joje gerbiamas iki šiol.

Tikėtina, kad Vilniaus katedros vienoje koplyčių esanti Mykolo Liubičiaus Zaleskio (1744–1816) epitafija skirta jo giminaičiui [4].