Vladas Budreckas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Vladas Budreckas (1905 m. spalio 24 d. Gomelyje, Baltarusija1986 m. vasario 1 d. Providence, JAV, palaidotas Brukline) – kunigas, vargonininkas, pedagogas, chorvedys, kompozitorius.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Su šeima persikėlęs į Kauną, apsigyveno Karmelitų Šv. Kryžiaus parapijos namuose. Jo tėvas, didelis savo krašto patriotas, visuomenininkas, rūpinosi, kad vaikai gautų muzikinį išsilavinimą. Du kiti broliai, Eduardas ir Vytautas, tapo Kauno operos dainininkais. Vladas pradėjo giedoti Juozo Naujalio vadovaujamame Katedros chore. Baigęs „Saulės“ pradžios mokyklą ir keturias 1-osios gimnazijos klases, 1921 m. įstojo į Žemaičių vyskupijos kunigų seminariją Kaune. 1924 m. įstojo į Lietuvos universiteto Teologijos fakultetą.

Ruošdamasis kunigystei domėjosi ir muzika. Giedojo seminarijos auklėtinių chore, kuriam vadovavo Aleksandras Kačanauskas ir Teodoras Brazys, padėjo dirigentams mokyti silpnesniuosius choristus.

1928 m. lapkričio 11 d. vyskupo J. Skvirecko įšventintas į kunigus. Iki tol dar mokė tikybos Kauno mokyklose. Po įšventinimo paskirtas Joniškio parapijos vikaru ir vidurinės mokyklos kapelionu. 1933 m. perkeltas į Kauną ir paskirtas Arkikatedros vikaru.

Gavęs Arkivyskupo leidimą, įstojo į Kauno konservatoriją, kur iki 1937 m. mokėsi vargonų, fortepijono, chorvedybos, vokalo ir harmonijos. Jo mokytojai buvo Juozas Naujalis, Nikodemas Martinonis, A. Kačanauskas, Juozas Gruodis ir kiti.

Kiek laiko buvo Šv. Zitos tarnaičių draugijos pirmininkas. 1936 m. pakviestas Kauno Metropolijos kunigų seminarijos giedojimo mokytoju ir jos auklėtinių choro dirigentu. Seminarijos auklėtinius mokė grigališkojo choralo, bažnytinės muzikos istorijos ir polifonijos. Chorą išmokė sudėtingų religinių kūrinių.

1937 m. seminarijos vadovybė pasiuntė V. Budrecką į Romą studijuoti į Pontificio Instituto di Musica Sacra. Gavęs grigališkojo giedojimo bakalauro diplomą, 1939 m. grįžo į Lietuvą. Buvo pakviestas į Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultetą dėstyti grigališkąjį choralą ir bažnytinės muzikos istoriją. Taip pat buvo Kunigų seminarijos giedojimo mokytojas ir choro vadovas. Vėliau pakviestas vadovauti ir Arkikatedros chorui, kurį išmokė savo mokytojo L. Retice „Missa in Honorem Beatae Teresiae“ ir nemaža giesmių. Sekmadieniais Arkikatedros choras pakaitomis su kunigų seminarijos choru giedodavo šv. Mišias, kurios būdavo transliuojamos per Kauno radiofoną – dalyvaudavo solistai ir orkestras. Rusų okupacija šį kilnų darbą nutraukė.

Emigracijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Atsidūręs Vokietijoje, gyveno Regensburge, Burladigene, o po karo nuvyko į Romą tęsti muzikos studijų tame pačiame bažnytinės muzikos institute. Studijavo grigališkąjį choralą ir kompoziciją, 1949 m. gavo grigališkojo choralo magistro Cum laude laipsnį ir kompozicijos licenciato laipsnį.

1949 m. atvykęs į JAV, kurį laiką vadovavo Tremtinių draugijos chorui Baltimorėje, po to ilgai dirbo Švč. Panelės Marijos Apreiškimo parapijoje Brukline, o nuo 1955 m. Šv. Kazimiero lietuvių parapijoje Pitsburge. Buvo paskirtas Pitsburgo vyskupijos Bažnytinės muzikos komisijos nariu, 1965 m. vyskupo pavestas organizavo muzikines apeigas Šiluvos koplyčios pašventinimo iškilmėse.

1966 m. padėjo vyskupui V. Brizgiui sudaryti prie Lietuvių liturginės komisijos pagalbinę Lietuvių bažnytinės muzikos komisiją. Išėjęs į pensiją, 1970 m. nuvyko į Vokietiją, gyveno Bad Woerishofence ir buvo Vakarų Europos Lietuvių sielovados būstinėje. Po metų vėl grįžo į Niujorką, nuo 1972 m. dirbo seselių kapelionu Šv. Jono Krikštytojo vienuolyne.

Buvo ALRK Vargonininkų sąjungos narys, žurnalo „Muzikos žinios“ rėmėjas. Nuo 1966 m. vadovavo Lietuvių religinės muzikos komisijai.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Parašė disertaciją „I Communi evangelici di guaresima“, skelbė straipsnius įvairiais muzikos klausimais „Lux Christi“, „Muzikos žiniose“ ir kituose leidiniuose, parašė monografiją apie kunigą ir muziką Teodorą Brazį (1955 m. išspausdinta „Draugo“ kultūriniame priede), leido Juozo Gruodžio, Antano Račiūno ir Teodoro Brazio giesmes, parengė „Liturginį giesmyną“.

Pats sukūrė nemažai įvairių kūrinių: „Mišias Aušros Vartų Marijos garbei“ (1969 m.), nemaža giesmių, motetų, kantatų, muzikos solistams, ansambliams ir chorams su vargonų ir fortepijono pritarimu.

Gerai žinojo amerikiečių giedojimo papročius ir daug ką panaudojo savo kūryboje. Nemaža jo kūrinių išleista. Surinko lietuviškas giesmes Šv. Kazimiero garbei, jų rinkinys išleistas po autoriaus mirties.

Šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.