Viurcburgo mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Viurcburgo mokyklapsichologijos kryptis, kuri XX a. pradžioje Viurcburgo universiteto psichologijos institute pradėjo eksperimentinius mąstymo tyrimus. Tyrimus pradėjo ir jiems vadovavo O. Kiulpė. Svarbiausi Viucburgo mokyklos psichologai: N. Achas, A. Meseris, K. Biūleris. Viurcburgo mokykla atsirado kaip reakcija prieš asociacionizmo sensualizmą. Šią psichologijos kryptį veikė pozityvizmas ir E. Huserlio fenomenologija, A. Binė, F. Brentanas.

Vadinamuoju sistemingos eksperimentinės introspekcijos metodu Viurcburgo mokykla nustatė skiriamąsias mąstymo savybes – nevaizdumą ir intencionalumą. Teigė, jog pažinti daiktų esmę žmogus gali tiesiogiai, be vaizdų ar kalbos. Mąstymo mechanizmu laikė paprastai neįsisąmoninamas determinuotas tendencijas, o ne vaizdinių asociacijas. Šios tendencijos atsirandančios veikiamos uždavinio ir suteikia mąstymui kryptį. Mąstymą Viurcburgo mokykla pradėjo tirti kaip uždavinio sprendimo procesą, akcentavo jo savitumą, iškėlė mąstymo kryptingumo problemą.

Dalis Viurcburgo mokyklos psichologų vėliau nuo jos nutolo, kita dalis (Biūleris ir kiti) priartėjo prie geštaltpsichologijos.[1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Viurcburgo mokyklaLietuviškoji tarybinė enciklopedija, XII t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1984. T.XII: Vaislapėlis-Žvorūnė, 325-326 psl.