Visuotinybė

Visuotinybė, visuotinė vienovė – filosofinė sąvoka, reiškianti vidinę būties vienovę.

Nepaisant organiško sąryšio, būties dėmenys visuotinybėje savo individualumo nepraranda. Koncepciją rutuliojo neoplatonikai, patristai. Jėzui Kristui visuotinybę prilygino Klemensas Aleksandrietis, vienas iš Bažnyčios Tėvų.

XIX–XX a. religinėje rusų filosofijoje visuotinybė susilaukė didžiausio dėmesio. Rusų mąstytojas V. Solovjovas, teigęs, jog visų gyvų kūrinių esamybės prasmė – susivienijimas su dieviškuoju logu bei susijungimas į visuotinybę, išskyrė tris pasaulio transformacijos į visuotinybę tarpsnius: astrofizinį, biologinį ir istorinį. Šioje plėtotėje materija palaipsniui sudvasinama, o idėja sudaiktinama. Anot V. Solovjovo, „pozityvi visuotinybė“, kuri atsiskleidžia per „visuminį žinojimą“ (mistinės intuicijos, moralinės nuostatos ir mokslo sintezę), esanti visų pasaulio elementų absoliuti vienybė kaip dieviškasis pasaulio provaizdis ir galutinis istorijos siekinys. Ontologiniu atžvilgiu visuotinybėje su savo kūriniu susivienija Dievas, o gnoseologiniu susijungia trys pažinimo metodai – racionalus (filosofinis), empirinis (mokslinis) ir mistinis (religinis).

Tarp filosofų, plėtojusių V. Solovjovo visuotinybės koncepciją, buvo L. Karsavinas, S. Frankas, S. Bulgakovas, P. Florenskis, J. Trubeckojus, S. Trubeckojus. L. Karsavinas esatį suprato kaip nepaliaujamai tampančią, kaip visuotinybės ir Trejybės realizaciją bei modusą.