Vismantų koplyčia

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 55°52′50″š. pl. 23°40′49″r. ilg. / 55.880564°š. pl. 23.680245°r. ilg. / 55.880564; 23.680245

Kazimiero-bazn-kryzius-64.png
Vismantų koplyčia
Vismantai, koplyčia.JPG
Vyskupija Šiaulių
Dekanatas Pakruojo
Savivaldybė Pakruojo rajonas
Gyvenvietė Vismantai
Statybinė medžiaga medis
Pastatyta 1755 m.
Stilius liaudies architektūra
Trisienė galinė pastato dalis – apsidė

Vismantų koplyčiakoplyčia Vismantuose, Rozalimo sen., Pakruojo rajone, prie kelio  2901 RozalimasDerveliaiAukštelkai . Priklauso Stačiūnų Šv. Lauryno parapijai. Vyksta proginės pamaldos per didžiąsias šventes (Motinos dieną, Vėlines ir pan.).

Vismantų kaimo pakraštyje esančiose kapinaitėse stovinti medinė koplyčia pastatyta 1755 m.[1] Praeityje garsėjo Šventųjų Petro ir Povilo atlaidais, kurie minimi ir dabar. Vismantuose buvęs Tadeušo Jasinsko dvaras. Anksčiau buvo švenčiami Šv. Judo Tado atlaidai.

Statinys liaudies architektūros formų, stačiakampio plano, užsibaigia trisieniu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Koplyčios istorinius duomenis 1995 m. jos jubiliejaus proga rinko istorikas Eugenijus Ivaškevičius. Koplyčios altoriaus medinėje plokštėje išlikęs užrašas informuoja, kad 1755 m. Vilniaus katedroje šį nešiojamąjį altorių pašventino Žemaičių vyskupas sufraganas, Vilniaus katedros arkidiakonas, prelatas Aleksandras Gorainis. Tuomet koplyčia, manoma, jau buvo pastatyta.

Šio statinio fundatorius buvo Vismantų dvaro savininkas Jasinskis. Manoma, kad pirmiausia koplyčia stovėjo Jasinskių palivarke, netoliese įsikūrusiame Adampolyje, o tik apie 1803 m. buvo išardyta ir perstatyta dabartinėje vietoje. Tuo metu ji priklausė Šeduvos dekanato parapijai.

18391844 m. testamentuose Adomas Jasinskis (Adam Jasiński), Tadeušo Jasinskio sūnus, tuomet ėjęs Upytės pavieto teismo asesoriaus pareigas, iš savo vaikų – Tado, Konstantino, Teodoro, Juzefos (Kolankowskos) ir Klementinos – reikalavo, kad būtų palaidotas šalia savo tėvų, Vismantų bažnytėlėje, po altoriumi. Aprašyta, iš kokių plytų ir kokiu būdu turėjo būti pastatytas rūsys. Neišliko žinių apie tokio rūsio po altoriumi pastatymą. Tačiau šalia koplyčios išlikusi sena kapavietė su aplūžusiu kryžiumi ir užrašo fragmentais: „1828M“, „fundatorui...“. Manoma, jog tai gali būti vieno iš koplyčios statytojų (ar tiesioginių palikuonių) kapas. Po galine siena matyti akmeniniame pamate plytomis užmūryta anga. Adomo Jasinskio minėti vaikai taip pat buvo palaidoti Vismantų kapinėse: Tadeušas (miręs 1904 m., paminklas išlikęs kapinėse) ir Juzefa Kolankowska (mirusi 1893 m., antkapinis kryžius matyt anksčiau stovėjęs kapinėse, o šiuo metu saugomas pačioje koplyčioje „ant viškų“).

Vietos senbuviai taip pat mena tarpukariu Jasinskius turėjus pamėgtus klauptus (vietinių vad. „lonkiala“), priešais altorių, kur dažnai melsdavosi senoji ponia Jasinska.

1911 m. vismantiečiai surinko parašus dėl koplyčios prijungimo prie Stačiūnų parapijos (tada ji tapo savarankiška nuo Lygumų parapijos). 1924 m. Stačiūnų bažnyčios inventoriuje minima Vismantų koplytėlė ir joje vykdavusių pamaldų tvarka per Sekmines, Vėlines, Motinos dieną, laidojimo taisyklės. Inventoriuje įrašytas ir paveikslas „Šv. Simonas ir Šv. Judas Tadas“ bei gražūs XVIII a. mediniai paveikslo rėmai. Nėra žinoma, kodėl Judas Tadas pasirinktas šventovės globėju. Jo pagalbos būdavo prašoma beviltiškose situacijose atsidūrusių nelaimėlių, siekiančių išvengti skaistyklos liepsnų ar sprendžiant beviltiškas bylas. Pagrindiniai šio šventojo atributai – drobė su Jėzaus veido atvaizdu ir lazda, kuria jis buvo užmuštas. Senbuviai mena, kad koplyčioje dar penktame XX a. dešimtmetyje šis XIX a. paveikslas, nors ir prastos būklės, dar kabojo. Ši bažnytinė relikvija bei XVIII a. paveikslo rėmai vienu metu buvo įtraukti į valstybės saugomų kultūros paveldo objektų (dailės paminklų) sąrašą, tačiau šiuo metu jie yra dingę, teišlikusi buvusių puošnių rėmų nuotrauka.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje koplyčią apgadino rusų aviacijos atakos: skeveldros apdraskė pastato sienas, išdaužė langus, išgriovė kapinių tvorą. Ilgainiui nyko antkapiai. Nuo 1953 iki 1990 m. religinės apeigos koplyčioje nevyko. Tačiau statinys, vietos religinės bendruomenės dėka buvo prižiūrimas, paremontuojamas, kapinės tvarkomos. Ant šoninės koplyčios sienos kabojęs paveikslas „Šv.Petras ir Povilas“ buvo restauruotas ir perkeltas į centrinį altorių.

2000 m. šalia koplyčios atstatytas kryžius. Dar po 5 metų, 2005 m. šventoriuje pastatytas atminimo kryžius kopyčios 250-mečio jubiliejui. Ta proga atnaujintas koplyčios vidus. Nuo Atgimimo Vismantuose vėl vyksta Šv. Petro ir Povilo atlaidai.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vilius Tribulas. Mūsų Žalgiris (Medikonių seniūnaitijos praeitis ir dabartis). Šiauliai, 2014. ISBN 978-609-95277-6-5
  • Veonardas Medenis. Vismantų koplyčiai – 260 metų (1755 – 2015).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka