Vingaudo kalnas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vingaudo kalnas
LiuteronukapinesSiauliai4.JPG
Vingaudo kalnas, vokiečių karo belaisvių kapai

Vingaudo kalnas
Koordinatės
55°56′33″š. pl. 23°19′59″r. ilg. / 55.9424469°š. pl. 23.3331156°r. ilg. / 55.9424469; 23.3331156Koordinatės: 55°56′33″š. pl. 23°19′59″r. ilg. / 55.9424469°š. pl. 23.3331156°r. ilg. / 55.9424469; 23.3331156
Savivaldybė Šiaulių rajonas
Seniūnija Šiauliai
Aukštis 4,5 – 6,5 m
Registro Nr. neįtrauktas

Vingaudo kalnas, Šaulio kalnelis – kalva, manoma, piliakalnis Šiauliuose, vakariniame Talšos ežero krante. Pasiekiamas iš Tilžės gatvės Krantinės gatve arba ties prekybos centru pasukus pro degalinę link ežero bevarde gatve pietryčių kryptimi, yra už 0,2 km nuo Tilžės gatvės ties meteorologijos stotimi ir apie 40 m nuo Talšos ežero. Kalnelyje įrengtos Šiaulių liuteronų kapinės.

Kalnas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vingaudo (Šaulio) kalnelis

Kalnas orientuotas rytų – vakarų kryptimi, beveik stačiakampis, jo ilgis 109 m., plotis 37 m rytinėje ir 35 m vakarinėje dalyje. Aukštis 4,5 vakarinėje, 6,5 rytinėje dalyje. Kalnas apardytas laidojant mirusiuosius ir XX a. viduryje kasant žvyrą.

Manoma, kad šis pailgas žvyro liežuvis supiltas ledynmečiu. Vieta buvo strategiškai patogi, todėl čia galėjo įsikurti dabartinio Šiaulių miesto pirmoji gyvenvietė. Kalną iki XIX a. antro ketvirčio supo Vinkšnos ežeras, iš rytų – Talša. Kalnelio rytiniu pakraščiu, manoma, praėjo dabartinės Rygos gatvės tęsinys - jos liekanos matomos aerofotografinėje medžiagoje. Kalnelis nėra tyrinėtas.

Kapinės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos rūmų iždininkui, ekonomijų administratoriui A. Tyzenhauzui kuriant manufaktūras Šiauliuose ir pasikvietus specialistus iš Rygos, Silezijos, Vakarų Europos, XVIII a. pabaigoje ant kalnelio įkurtos liuteronų kapinaitės. 1827 m. Šiaulių miestas liuteronų parapijai dovanojo 2,5 ha žemės prie kapinių, kur įsikūrė kapinių sargas. [1]

Šiose kapinėse buvo laidojami latviai, vokiečiai, o kalnelio papėdėje – savižudžiai. Tarpukariu šiaurinėje kalniuko pusėje latvių parapijos lėšomis statytame name gyveno kapinių prižiūrėtojas latvis Rovė, jo iniciatyva buvo nukastas griovys, užtverta tvora. Oficialiai paskutinis palaidojimas šiose kapinėse užfiksuotas prieš Antrąjį pasaulinį karą. Karo metais į šalia iškastus griovius laidoti vokiečių belaisviai. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia. Šiaulių parapija
  2. Živilė Kavaliauskaitė. Ilgiausia Šiaulių gatvė. Šiaulių kraštas, 2009 m. rugsėjo 18 d.