Vilniaus vaivadija (1413–1795)

Kitos reikšmės – Vilniaus vaivadija.

Vilniaus vaivadija

1413 – 1795

Vaivadija XVII a. ATR žemėlapyje

Valstybė

Abiejų Tautų Respublika

Provincija

LDK

Administracinis centras

Vilnius

Pavietai

5

Vaivada

Vilniaus vaivada

Gyventojų

718 571 (1790)

Plotas

42 445 km²

Vilniaus vaivadija (lenk. Województwo wileńskie, lot. Palatinatus Wilnensis) – nuo 1413 m. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės, o 1569–1795 m. ir Abiejų Tautų Respublikos administracinis teritorinis vienetas. Vilniaus vaivadiją Abiejų Tautų Respublikos senate atstovavo Vilniaus vyskupas, Vilniaus vaivada ir Vilniaus kaštelionas. Vaivadija buvo panaikinta po Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m.

Istorija

Lietuvai tapus vieninga valstybe, valdoma Didžiojo kunigaikščio ir siekiant suvienodinti Lietuvos ir Lenkijos, dviejų valstybių, valdomų vieno karaliaus, administracinį teritorinį suskirstymą, 1413 m. pagal Horodlės sutartį buvo panaikinta Lietuvos kunigaikštystė ir sudarytos Vilniaus bei Trakų vaivadijos.^[1] Vilniaus vaivadija suformuota Vilniaus kunigaikštystės vietoje.^[2] Žemaitijos seniūnija taip pat buvo prilyginta vaivadijai.

Ji buvo didžiausia ir svarbiausia LDK vaivadija. Vilniaus vaivadija iki XVI a. vidurio administracinių pertvarkymų apėmė didesnę teritoriją, nei buvusioji Lietuvos kunigaikštystė, apie 44 200 km². Vėliau iš jos rytinių ir pietinių dalių suformuotos Naugarduko (1507 m.) ir Minsko (1566 m.) vaivadijos.

Prasidėjus ATR padalijimams, 1775 m. iš dalies Ašmenos apskrities suformuota Pastovių reparticija. 1791 m. iš dalies Lydos apskrities suformuota Eišiškių apskritis.

1793 m. įvykus Antrajam ATR padalijimui dalis rytinių Vilniaus vaivadijos teritorijų atiteko Rusijos imperijai. Rusija gavo dalį Breslaujos ir Ašmenos apskričių. Netrukus po to Abiejų Tautų Respublikoje įvykdyta administracinė reforma, kurios metu iš Breslaujos apskrities likučių ir Vilkmergės apskrities suformuota Breslaujos vaivadija, o Eišiskių apskritis priskirta naujai suformuotai Merkinės vaivadijai.

Po trečiojo padalijimo 1795 m. Vilniaus vaivadija buvo panaikinta. Rusijos imperijos sudėtyje dauguma jos žemių įėjo į Vilniaus guberniją.

Teritorija ir suskirstymas

1413-1566 m.

Sukūrimo metu vaivadiją sudarė:

Vilniaus tijūnija: Vilniaus, Nemenčinės, Švenčionių, Dysnos ir kiti dvarai. Taip pat beveik visa Lietuvos dalis abipus Neries;
Breslaujos vietininkija;
Kunigaikščių Giedraičių ir Svyrių valdos;
Minsko vietininkija: Maladečinos, Gainos, Minsko, Barysavo, Rečycos, Svisločiaus, Prapoisko-Čačersko, Olučicų valsčiai;
Padnieprėje vaivadijai priklausė po pusę Babruisko, Garvolio, Liubošanų valsčių (likusioji jų dalis priklausė Trakų vaivadijai);
iš Vitebsko žemių Vilniaus vaivadijai priskirti Mogiliavas, Kniažičiai, Teterinas, Obolcai;
be to, vaivadijon įėjo Slucko, Klecko, Trobų, Galšios, Zaslavlio, Naugarduko kunigaikštystės. Pastaroji 1507 m. tapo atskira Naugarduko vaivadija.

Vaivadijoje buvo didelės Goštautų (Geranainys), Radvilų (Nesvyžius, Dubingiai), Zaberezinskių (Zaberezinas), Astikų (Vyžuonos) valdos.

Po 1566 m.

1564–1566 m. teismų ir administracinės reformos metu nuo vaivadijos atskirtos Vitebsko žemės, Padnieprės valsčiai, didelė Lietuvos Rusios dalis (Minsko vaivadija), Slucko ir Klecko kunigaikštystės.

Tuo pačiu vaivadijos buvo padalintos į mažesnius administracinius vienetus – pavietus (apskritis). Vilniaus vaivadijai priklausė pavietai (apskritys):

Ašmenos apskritis, apie 16 000 km²
Breslaujos apskritis, apie 5500 km² (1793 m. tapo Breslaujos vaivadija)
Lydos apskritis, apie 5200 km² (priskirta iš Trakų vaivadijos)
Vilkmergės apskritis apie 9000 km²
Vilniaus apskritis, apie 6000 km²

Vaivadijos istorija
Metai	Plotas, km²	Gyventojų sk.	Suskirstymas	Gyvenvietės
1790 m.	~42 445	718 571		120 miestų ir miestelių

Vaivada

Pagrindinis straipsnis – Vilniaus vaivada.

1413 m. pirmuoju Vilniaus vaivada tapo Albertas Vaitiekus Manvydas, nors 1385 m. Vilniaus seniūnas anksčiau irgi laikytas pirmuoju Vilniaus vaivada.^[3]

Vilniaus vaivadą skirdavo karalius ir jis pareigas eidavo iki gyvos galvos, jeigu nebūdavo priešininkų nušalinamas. Vaivada buvo aukščiausias valstybinės valdžios pareigūnas vaivadijoje ir vaivadijos bajorų vadas ir vaivadijos bajorų pašauktinių kariuomenės vadas. Jo kompetencijai buvo priskirti administracijos, karo ir teismo reikalai. Jis taip pat rūpinosi vaivadijos miestų, kuriems suteiktos Magdeburgo teisės, apsauga ir tvarka, prižiūrėjo jų matus, saikus ir kainas. Vaivados jurisdikcijai priklausė ir miestų žydų bendruomenės.

Vaivada buvo Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Ponų tarybos narys, o nuo 1569 m. Abiejų Tautų Respublikos senato nuolatinis narys. Senate Vilniaus vaivada turėjo trečią pagal rangą aukščiausią pasauliečių poziciją.

Šaltiniai

↑ Województwo wileńskie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 337 psl. (lenk.)
↑ Vilniaus vaivadija. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-03-13).
↑ Województwo wileńskie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 522 psl. (lenk.)

[1] Województwo wileńskie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. V (Kutowa Wola — Malczyce). Warszawa, 1884, 337 psl. (lenk.)

[2] Vilniaus vaivadija. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-03-13).

[3] Województwo wileńskie. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. XIII (Warmbrun — Worowo). Warszawa, 1893, 522 psl. (lenk.)

[1]

[2]

[3]