Vilniaus operacija

Vilniaus operacija
Priklauso: Antrojo pasaulinio karo Rytų frontas Operacija „Bagrationas“
Į Vilnių įžengianti Raudonoji armija. 1944 m. vasara
Data 1944 m. liepos 5 d. – liepos 13 d. Vieta Vilniaus kraštas ir Minsko sritis Rezultatas Sovietų pergalė
Konflikto šalys
Trečiasis Reichas	Sovietų Sąjunga Armija Krajova Parama:  Prancūzija
Vadovai ir kariniai vadai
Walter Model Dietrich von Saucken Reiner Stahel Theodor Tolsdorff	Ivanas Černiachovskis Pavelas Rotmistrovas Aleksander Krzyżanowski Antoni Olechnowicz
Nuostoliai
8 000 žuvusiųjų, 5 000 paimta į nelaisvę vien Vilniuje (sovietų šaltinių duomenimis)	50–70 sunaikintų tankų

Sovietiniai „Ford GPA“ ir T-34 tankas Vilniaus gatvėje po mūšio

Vilniaus operacija, arba Vilniaus puolamoji operacija (rus. Вильнюсская наступательная операция) – operacijos „Bagrationas“, Raudonosios armijos strateginio vasaros puolimo prieš Vermachtą 1944 m. birželio ir liepos mėn., trečiasis etapas. Operacija truko nuo 1944 m. liepos 5 d. iki liepos 13 d. ir baigėsi sovietų pergale.

Svarbūs įvykiai iki operacijos

Tarpukariu dėl Vilniaus krašto ginčijosi Antroji Lenkijos Respublika ir Lietuvos Respublika. Per įsiveržimą į Lenkiją miestą užėmė Sovietų Sąjunga, o vėliau pagal Lietuvos–TSRS savitarpio pagalbos sutarties sąlygas jis buvo perduotas Lietuvai. 1941 m. birželio mėn. Vilnių okupavo vokiečiai.

1944 m. birželio 23 d. Raudonoji armija surengė strateginę puolamąją operaciją „Bagrationas“, išstumdama Vermachto armijų grupę „Centras“ iš Baltarusijos ir judėdama Lenkijos sienos ir Baltijos jūros pakrantės link. Liepos pradžioje fronto linija buvo pralaužta ties vokiečių armijų grupės „Centras“ ir armijų grupės „Šiaurė“ sandūra, maždaug ties linija nuo Vitebsko iki Vilniaus. Nors po Minsko operacijos didelė dalis sovietų pajėgų buvo panaudota likusioms vokiečių pajėgoms į rytus nuo Minsko sunaikinti, sovietų vyriausioji vadovybė nusprendė pasinaudoti situacija šiaurėje esančiame proveržyje ir nukreipti mobilias formuotes į pagrindinį transporto centrą – Vilnių. Vyriausiajai Vermachto vadovybei buvo būtina išlaikyti Vilnių, nes be jo būtų buvę beveik neįmanoma atkurti tvarų ryšį tarp abiejų Vokietijos armijų grupių ir sulaikyti Raudonąją armiją už Rytų Prūsijos ribų bei nuo Baltijos jūros pakrantės.

Liepos 4 d. sovietų vyriausioji vadovybė išleido įsakymą Nr. 220126 3-ajam Baltarusijos frontui, kuriame buvo reikalaujama pulti Maladečinos ir Vilniaus link, pastarąjį užimti ne vėliau kaip liepos 10 d., ir priversti vokiečius persikelti per Nemuną. Šiems tikslams įgyvendinti iš 2-ojo Baltarusijos fronto buvo perkelta 33-oji armija.

Po Minsko operacijos vokiečių pajėgos tebebuvo gana sutrikusios. Iš apsupties išsivadavusios 4-osios armijos likučiai ir 5-osios tankų divizijos daliniai atsitraukė ginti Maladečinos, svarbaus transporto centro, tačiau liepos 3 d. 5-oji gvardijos tankų armija atkirto kelią tarp šios vietos ir Minsko.

Dalyvavę junginiai

Vermachtas

• 3-iosios tankų armijos pietinis sparnas (Generolas pulkininkas Georg-Hans Reinhardt)
  • XXVI korpusas (Generolas Gerhard Matzky)
  • Vilniaus įgula (Generolas majoras Reiner Stahel)
• 4-osios armijos likučiai (Generolas Kurt von Tippelskirch)
  • XXXIX tankų korpusas (Generolas Dietrich von Saucken)
  • Blokavimo grupė (Helmuth Weidling)
  • 340-oji folksgrenadierių divizija (Theodor Tolsdorff)

Raudonoji armija

• 3-asis Baltarusijos frontas (Generolas Ivanas Černiachovskis)
  • 11-oji gvardijos armija (Generolas Kuzma Galickis)
  • 5-oji armija
  • 33-oji armija (Generolas leitenantas Vasilijus Kriučionkinas)
  • 39-oji armija
  • 31-oji armija
  • 5-oji gvardijos tankų armija (Generolas Pavelas Rotmistrovas)
  • 1-oji oro armija

Sovietų ir lenkų Armijos Krajovos kariai Vilniuje. 1944 m. liepos 12 d.

Sovietų puolimas

Raudonosios armijos generolas Ivanas Černiachovskis įsakė savo pagrindinėms mobiliosioms pajėgoms – 5-ajai gvardijos tankų armijai ir 3-iajam gvardijos kavalerijos korpusui liepos 5 d. tęsti žygį iš Minsko Vilniaus link ir kitą dieną pasiekti miestą; jos turėjo apsupti Vilnių atitinkamai iš pietų ir šiaurės. 5-osios armijos šaulių divizijoms buvo įsakyta sekti paskui juos. Į pietus 39-ajai armijai buvo nurodyta judėti link Lydos, o 11-ajai gvardijos armijai – į fronto centrą.

Sovietų ataskaitose teigiama, kad šiaurinio sparno daliniai judėjo pagal grafiką, pažymint, kad tam tikrą pasipriešinimą sukėlė išsklaidyti sunaikinto 3-iosios tankų armijos VI korpuso likučiai, tačiau teigiama, kad ypač 11-oji gvardijos armija susidūrė su stipriu vokiečių pasipriešinimu ir keliomis kontratakomis. Visgi vokiečių 5-oji tankų divizija nesugebėjo išlaikyti Maladečinos. 1944 m. liepos 8 d. sovietų 5-oji armija pasiekė Vilniaus pakraščius, o 5-oji gvardijos tankų armija apsupo miestą iš pietų.

Liepos 8 d. vakare 3-asis gvardiečių kavalerijos korpusas užėmė Lydą, kitą transporto centrą, po to, kai vokiečių gynėjai (daugiausia iš liūdnai pagarsėjusių SS dalinių – Curt von Gottberg grupės ir Kaminskio brigados) paliko savo pozicijas, nepaisant Helmuth Weidling dalinių pastiprinimo. Pastarieji liepos 9 d. nustojo bandyti išlaikyti miestą.

Kova dėl Vilniaus

Mūšyje dėl paties miesto sovietų 5-oji armija ir 5-oji gvardijos tankų armija kovėsi su vokiečių įgula, kurią sudarė 170-osios pėstininkų divizijos 399-asis grenadierių pulkas ir 240-asis artilerijos pulkas, 1067-asis grenadierių pulkas, 16-ojo parašiutininkų pulko batalionas, 256-osios pėstininkų divizijos prieštankinis batalionas, vadovaujami Liuftvafės generolo majoro Reiner Stahel.

Per susirėmimus sugriautas Vilniaus Žaliasis tiltas

Raudonosios armijos 35-oji gvardijos tankų brigada iš pradžių užėmė oro uostą, kurį gynė desantininkų batalionas; sovietams bandant prasibrauti pro gynybą, prasidėjo intensyvios kovos gatvėse.

Vokiečių bandymas prasiveržti

Liepos 12 d. kontratakavo miesto įgulos 3-oji tankų armija. 6-oji tankų divizija, suskirstyta į dvi grupes („Pössl“ ir „Stahl“), puolė į rytus iš už apsupties ribų. Netikėtai užkluptos sovietų pajėgos, kurioms trukdė prastos tiekimo linijos, nesugebėjo išlaikyti užkardos, o 6-osios tankų divizijos pajėgos galėjo pasistūmėti apie 50 km ir susijungti su Vilniaus įgulos priešakiniais daliniais. Neries pakrantėje vyko įnirtingos kovos, kuriose Armijos Krajovos kariai nesėkmingai bandė sustabdyti besiveržiančius vokiečius.

Liepos 13 d. rytą sovietų puolimas pačiame mieste padalijo vokiečių pajėgas į dvi grupes, susitelkusias ties kalėjimu ir observatorija; apie 3 000 vokiečių pabėgo pro 6-osios tankų divizijos atidarytą koridorių, kol sovietų pajėgos uždarė spragą. Nepaisant to, mieste išliko 12 000–13 000 vokiečių karių, o liepos 13 d. vakare Vilnius buvo galutinai užimtas.

Viso to metu vyko Armijos Krajovos operacija „Aušros vartai“.

Rezultatai

Nors vokiečių tikslas išlaikyti Vilnių kaip tvirtovę nebuvo pasiektas, atkakli gynyba padėjo kelioms brangioms dienoms sustabdyti Raudonosios armijos veržimąsi į vakarus. Svarbiausia, ji sustabdė 5-osios gvardijos tankų armijos, kuri buvo labai svarbi Raudonajai armijai per operaciją „Bagrationas“, judėjimą į priekį. Šis uždelsimas suteikė vokiečių pajėgoms galimybę atkurti bent kiek panašią į vientisą gynybos liniją toliau į vakarus. A. Hitleris šį pasiekimą įvertino apdovanodamas Reiner Stahel 79-uoju Geležinio kryžiaus Riterio kryžiaus kalavijų komplektu. Vis dėlto rezultatai toli gražu neatitiko vokiečių vadovybės lūkesčių, o ištisinė fronto linija išsilaikė neilgai. Be Vilniuje esančio transporto tinklo Vokietijos pozicijos regione buvo nepavydėtinos. Liepos pabaigoje 3-ajam Baltarusijos frontui buvo įsakyta surengti Kauno puolimą, kad dar labiau išplėstų operacijos „Bagrationas“ laimėjimus.

Šaltiniai

• Dunn, Walter S. (2000). Soviet Blitzkrieg: The Battle for White Russia, 1944. Boulder, Colorado: Lynne Rienner Publishers. ISBN 978-1-5558-7880-1.
• Glantz, David M.; Orenstein, Harold S., red. (2001). Belorussia 1944: The Soviet General Staff Study. Routledge. ISBN 0714651028.