Vilkai (Plungė)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Portal.svg
Vilkai
[[Vaizdas:|250px]]

Vilkai
Koordinatės 56°02′31″š. pl. 21°57′47″r. ilg. / 56.042°š. pl. 21.963°r. ilg. / 56.042; 21.963 (Vilkai)Koordinatės: 56°02′31″š. pl. 21°57′47″r. ilg. / 56.042°š. pl. 21.963°r. ilg. / 56.042; 21.963 (Vilkai)
Apskritis Telšių apskrities vėliava Telšių apskritis
Savivaldybė Plungės rajono savivaldybės vėliava Plungės rajono savivaldybė
Seniūnija Žemaičių Kalvarijos seniūnija
Gyventojų skaičius 23 (2011 m.)
Vietovardžio kirčiavimas
(4 kirčiuotė)[1]
Vardininkas: Vilkaĩ

Vilkai – kaimas Plungės rajone, 6 km į vakarus nuo Alsėdžių, prie kelių  164  MažeikiaiPlungėTauragė  ir  2302  SalantaiPlateliaiAlsėdžiai  sankryžos. 29 gyventojai (2001 m.). Ši sankryža pasižymi dideliu avaringumu. Yra Vilkų alkakalnis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaimas išsidėstęs abipus Tauragės-Mažeikių plento. Kaimas garsus ryšiais su unikalių istoriniu reiškiniu – knygnešyste. Kaime yra šį istorinį fenomeną menantis gamtos paveldo objektas – Knygnešių šaltinis.

Dalis kaimo sodybų buvo sunaikinta tiesinant Tauragės-Mažeikių plentą. Iš esamų 7 sodybų, trys yra išsaugojusios iki XIX a. pab. statytų namų architektūrą.

Pavadinimo kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikrasis kaimo pavadinimas Alkai. Tokį pavadinimą išsaugojo šiaurės vakarinė kaimo dalis. Pagal legendą, likusi kaimo dalis pradėta vadinti Vilkais dėl grafus Oginskius užpuolusių vilkų. Pagal kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės surinktą medžiagą pasakojama:

Į Plungę geležinkėlis buvo nutiestas tik 1932 metais. Iki to laiko šio krašto žmonės, norintys važiuoti geležinkeliu, pirmiausia turėdavo pasiekti Mažeikius – ten buvo artimiausia geležinkelio stotis. Važiuodami ten, Plungėje gyvenantys kunigaikščiai Oginskiai dviejose vietose keisdavo arklius. Jų karietą traukdavo keturi arkliai. Taip kad vien nuvažiavimui jiems prireikdavo 12 arklių. Juos keisdavo Žemaičių Kalvarijoje ir Sedoje.

Vieną kartą bajorų maršalkai Plungės Mykolui Oginskiui grįžtant iš Sankt Peterburgo arklius taip pat pakeitė Žemaičių Kalvarijoje ir po to visi iš karto pasuka link Plungės. Kelias ėjo per mišką. Gūdus tada jis buvo, didelis. Tik pradėjo kunigaikščio karieta tuo miško keliu važiuoti, kaip pasirodė vilkų ruja ir metėsi link karietos. Situacija iš karto tapo grėsminga, ir kunigaikščiui nieko kito nebeliko daryti, kaip paleisti į darbą šautuvą. Šūvis, antras… Vilkų tai neišbaidė. Pilkiai vijosi toliau, grėsmė nemažėjo. Kai liko tik vienas šovinys, kunigaikštis vežėjui įsakė kiek įmanoma greičiau iškinkyti prie pakraščio skuodžiantį arklį. Tai buvo visų dvariškių mylimiausias, jaunas, protingas ir stiprus arklys. Arklį pavyko iškinkyti, karieta nuvažiavo, o Bėris liko ant kelio. Jį iš karto ir iš visų pusių apipuolė vilkai. Kai karieta pasiekė Plungę, dvariškiai, sužinoję, kad Bėris liko miške, ėmė jo labai gailėtis. Bet nepraėjo nė pusė valandos kai prie rumų žirgyno pasirodė visas kruvinas, nuo prakaito šlapias Bėris…

Ryte kunigaikštis Oginskis nusiuntė žmones į tą mišką – pažiūrėti, kas ten liko po Bėrio susidūrimo su vilkais. Ant kelio gulėjo keturi negyvi vilkai, dar du negyvi – netoliese miške ir du raitėsi sunkiai sužeisti – taip Bėris susitvarkė su pilkiais. Nuo to laiko šią vietovę Alkų kaime pradėta vadinti Vilkų kaimu. [2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]