Pereiti prie turinio

Vilijampolės pogromas

Pridėti nuorodas
Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lietuvių konvojuojami žydų suimtieji Kauno centre, dabartiniame Vytauto prospekte 1941 m. birželį.

Vilijampolės pogromas – 1941 m. birželio 25–27 d. Kauno Vilijampolės rajone vykusios masinės žydų žudynės, suėmimai ir turto plėšimai. Pogromą organizavo ir įvykdė nacių Vokietijos pareigūnai ir su jais bendradarbiavę lietuviai.[1][2]

Tai buvo didžiausias iš visų Kauno pogromų, įvykdytų po nacių Vokietijos okupacinių pajėgų dislokavimo Kaune. Nors tikslus aukų skaičius nėra žinomas, nurodoma, kad bendras suimtųjų ir nužudytųjų skaičius galėjo siekti 600–800.[2]

Kitiems 1941 m. birželio Kauno pogromams priskiriami mažesnio masto žydų persekiojimai ir žudynės kitose Kauno dalyse. Kauno pogromams taip pat priklauso „Lietūkio“ garažo žudynės.[2] Po pirminių pogromų vokiečių pareigūnai ėmėsi organizuoti sistemingas žydų ir kitų tautybių gyventojų žudynes Kauno VII, IV ir IX fortuose.

Pirminiai šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Vokiečių ir lietuvių vykdomi žydų suėmimai Kaune, 1941 m. birželio pabaiga.

Archyvinių dokumentų apie Vilijampolės pogromą išliko nedaug. Jo organizavimas ir vykdymas paminėtas oficialioje Vokiečių saugumo policijos ir SD A operatyvinės grupės vado SS brigadefiurerio Franco Valterio Štalekerio ataskaitoje (1941 m. spalio 15 d.). Apie jį taip pat žinoma iš pokario tardymo apklausų protokolų, liudininkų ir išgyvenusių Kauno žydų atsiminimų.[1]

Istorikų darbuose itin kritiškai vertinama F. V. Štalekerio ataskaita.[a] Joje pateikti duomenys apie Vilijampolės pogromą vertinami prieštaringai.[4]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
SS brigadefiureris Francas Valteris Štalekeris, Ostlando vyriausiojo saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) vadas 1941–1942 m.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus nacių Vokietijos–SSRS karui, birželio 24–25 d. naktį – prieš pat Vokietijos 16-osios armijos įžengimą į Kauną – į miestą atvyko Vokiečių saugumo policijos ir SD A operatyvinės grupės vadas SS brigadefiureris F. V. Štalekeris. Jo vadovaujami SD operatyviniai būriai buvo atsakingi už žydų, komunistų ir kitų nacių režimo priešų suėmimų bei žudynių organizavimą.[5]

Anksti ryte birželio 25 d. F. V. Štalekeris su vertėju Richardu Šveiceriu (Richard Schweizer) apsilankė Valstybės saugumo departamente (Vytauto pr. 67) ir susitiko su čia dirbusiais lietuvių pareigūnais. Asmeniniame susitikime su laikinuoju departamento vadovu Jonu Dainausku F. V. Štalekeris bandė įtikinti lietuvius imtis Kauno žydų persekiojimų ir surengti pogromus mieste. Išklausęs F. V. Štalekerio ir jo vertėjo R. Šveicerio, J. Dainauskas jokių veiksmų nesiėmė.[5]

Vėliau tą pačią birželio 25 d. F. V. Štalekeris susitiko ir užmezgė ryšius su lietuvių žurnalistu Algirdu Jonu Klimaičiu ir kitomis lietuvių grupėmis Kaune. Tarp šių lietuvių buvo Lietuvos kariuomenės majoras Kazimieras (Kazys) Šimkus ir leitenantas Bronislovas (Bronius) Norkus.[b][7]

F. V. Štalekerio ataskaita

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Algirdas Jonas Klimaitis (1913–1988).

Remiantis F. V. Štalekerio ataskaita, jam ir jo operatyvinės grupės pareigūnams sukurstyti vietos gyventojų pogromą prieš žydus Kaune buvo sudėtinga. Vykdydamas vadovybės nurodymus, jis siekė, kad žydų žudynes įvykdytų būtent lietuviai. Po pasitarimų su įvairiomis vietos lietuvių grupėmis, F. V. Štalekeriui pavyko susitarti su A. J. Klimaičiu, kuris ėmėsi vadovauti maždaug 300 vyrų grupei, sutikusiai bendradarbiauti su vokiečiais. Ataskaitoje pabrėžiama, kad šis būrys buvo pavaldus vokiečių pareigūnams, tačiau veiksmus Kaune A. J. Klimaičiui pavyko organizuoti taip, kad vokiečių vaidmuo liktų nepastebėtas.[c][7]

Aprašydamas pogromą, įvykusį naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, F. V. Štalekeris teigė, kad „lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 1 500 žydų, padegė ar kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Sekančiomis naktimis tuo pačiu būdu buvo padaryti nekenksmingais 2 300 žydų.“ Jis taip pat pridūrė, kad po šių įvykių Kaune A. J. Klimaičio būrys analogiškų veiksmų ėmėsi ir kitose Lietuvos vietovėse.[d]

Istorikų vertinimu, ši F. V. Štalekerio ataskaita yra klaidinga. Nors A. J. Klimaičio grupės egzistavimo faktas žinomas, manoma, kad ją iš tikrųjų sudarė ne 300, bet tik apie 20 asmenų. Taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių šio būrio veiksmus už Kauno ribų.[7] Pats A. J. Klimaitis po karo pripažino susitikęs su F. V. Štalekeriu ir buvęs jo raginamas rengti pogromą. Vis dėlto jis tikino pats žudynėse nedalyvavęs, o tik pranešęs apie šį vokiečių siūlymą savo būrio nariams, iš kurių bent du prisidėjo prie Vilijampolės pogromo.[10] Atsargiai vertinamas ir „likviduotų“ žydų skaičius – manoma, kad F. V. Štalekerio ataskaitoje nurodyti skaičiai apima ir vėlesnių masinių suėmimų bei žudynių aukas.[7] Nors liudininkai patvirtina namų deginimo faktus Vilijampolėje, teiginys apie 60 sudegintus namus patvirtintas nebuvo.[11]

Pogromo eiga ir aukos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bronius Norkus (1914–1942), Birželio sukilimo Kaune dalyvis. Vėliau – TDA bataliono 3-iosios kuopos būrio vadas (1933 m. paso nuorašo nuotrauka).[12]

Vilijampolėje žydų pogromas prasidėjo 1941 m. birželio 25 d. naktį. Pogromą vykdė su vokiečių pareigūnais bendradarbiavęs A. J. Klimaičio būrys (apie 20 asmenų), maj. K. Šimkaus ir ltn. B. Norkaus vadovaujamos ginkluotų asmenų grupės bei vokiečių kariai.[13]

Pagal pogromą išgyvenusiųjų prisiminimus, į žydiškąją Vilijampolės dalį įsiveržę lietuviai buvo ginkluoti kirviais, pjūklais, šaunamaisiais ginklais. Juos lydėjo minia žmonių. Pogromas vykdytas Vilijampolės Ariogalos, Jurbarko, Mėsininkų, Sinagogos, Veliuonos, Vidurinės ir kitose gatvėse, prie Vilijampolės tilto. Pogromo metu ginkluoti lietuviai įsiverždavo į žydų butus, darydavo juose kratas ir apiplėšimus. Žydai buvo suiminėjami, žudomi butuose, kiemuose prie namų ir viešose vietose, iš jų prieš mirtį buvo tyčiojamasi. Prie Vilijampolės tilto apie 30 asmenų žydų grupė prieš sušaudymą buvo mušama, verčiama dainuoti sovietines dainas ir melstis. Vėliau, išsikasę duobes, jie buvo parklupdyti ir sušaudyti lietuvių.[13][14]

Aplankas, kuriame buvo laikoma F. V. Štalekerio ataskaita.

Pogromo metu vyko masiniai suėmimai. Vietos vilijampolietis Antanas Vitkauskas po karo vykusiose apklausose nurodė, kad jo vadovaujamas lietuvių sukilėlių dalinys Jurbarko ir Veliuonos gatvėse suėmė apie 50–60 žydų. Pasak jo, birželio 27 d. į dalinį paleidus šūvį, jis įsakė vienam savo dalinio narių mesti granatą į sinagogą. Po sprogimo iš sinagogos išbėgusius tris žydus lietuviai sušaudė, o dar šeši buvo rasti viduje. Sulaikytieji kalinti sukilėlių būstinėje Skirsnemunės gatvėje – birželio 27 d. čia laikyta apie 500 suimtųjų. Jų likimas nežinomas, tačiau istorikai nurodo, kad jie tikriausiai buvo nužudyti Kauno VII forte.[15]

Pogromo aukomis tapo vyrai, moterys, vaikai ir senyvo amžiaus asmenys. Tarp nužudytųjų buvo rabinas Zalmanas Osovskis, jo žmona ir sūnus rebė Judelis Osovskis, ješivos rabinas Šragas Faivelis Gorovičius, „Drobės“ fabriko darbininko Akivos Pucharto šeima, Mordechajus Jatkunskas, jo žmona odontologė Štein‑Jatkunska ir du sūnūs, siuvėjas Baranovas, gydytojas Šmuelis Macas, Abromas ir Liuba Lifshitzai, Itsikas Friedmanas su žmona ir vaikais, broliai Chaimas ir Yitzhakas Ragolskiai ir kiti.[13][16] Kai kurios aukos nužudytos žiauriai. Vieno liudytojo pasakojimu, rabinui Z. Osovkiui nupjauta galva.[13]

Laikinoji vyriausybė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

A. J. Klimaitis ir jo būrys nebuvo pavaldus Lietuvos laikinajai vyriausybei. Prasidėjus pogromams, vyriausybės atstovai nesėkmingai bandė jį stabdyti ir nuo jo atsiribojo.[4]

Finansų ministro Jono Matulionio dienoraštyje rašoma, kad birželio 26 d. vakare, po kabineto posėdžio, Laikinosios vyriausybės ministrams jau skirstantis, į patalpas atvyko sukilėlių vadu prisistatęs vyras. Jis informavo vidaus reikalų ministrą Joną Šlepetį apie vokiečių duotą įsakymą vykdyti žydų sušaudymus. J. Matulionis negalėjo įvardyti, kokiems sukilėliams šis asmuo atstovavo, taip pat neišgirdo, ką jam atsakė ministras J. Šlepetys.[14]

Po birželio 26 d. naktinių pogromų Vilijampolėje, antrame tos pačios dienos Laikinosios vyriausybės posėdyje, Lietuvos vadovai aptarė ir išreiškė poziciją dėl A. J. Klimaičio savanorių grupės veiksmų. Posėdyje premjeras J. Brazaitis-Ambrazevičius nurodė, kad lietuvių saugumo struktūros veikia prastai, o mieste vyksta nekaltų žmonių suėmimai bei kratos. Posėdžio protokole Nr. 4 pabrėžta, „kad Klimaičio partizanų būrys veikia ne drauge su Lietuvos Ginkluotų Pajėgų štabu“.[17][18]

Vėliau J. Brazaitis-Ambrazevičius savo prisiminimuose tvirtino, kad Laikinoji vyriausybė siuntė generolus Stasį Pundzevičių ir Miką Rėklaitį atkalbinti A. J. Klimaitį nerengti pogromų ir nebetarnauti F. V. Štalekeriui. Jiems A. J. Klimaitis teigė vykdęs F. V. Štalekerio įsakymus, nes priešingu atveju jam grėsė mirties bausmė. Kai kurių istorikų vertinimu, būtent šis susitikimas paskatino A. J. Klimaitį nutraukti veiklą ir jo būrys išsiskirstė.[17]

Pastabos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ F. V. Štalekerio ataskaita parengta 1941 m. spalio 15 d. ir išsiųsta į Vyriausiąją reicho saugumo valdybą Berlyne. Ją su visais priedais sudaro daugiau nei 130 puslapių ir ji yra didžiausia iš visų vokiečių operatyvinių grupių ataskaitų. Ji ir „Jėgerio ataskaita“ išsiskiria tuo, kad jas parengė vadovaujantys vokiečių karininkai ir dėl to jos nebuvo keistos papildomu redagavimu, kuris paveikė daugumą kitų operatyvinių ataskaitų.[3]
  2. ↑ SS unteršturmfiureris ir SD 3-iojo operatyvinio būrio narys R. Šveiceris, veikęs kaip F. V. Štalekerio būrio vertėjas vokiečių ir lietuvių derybose, pokariu Vakarų Vokietijoje liudijo apie pirmuosius nacistinės vadovybės kontaktus Kaune. Pasak jo, pirmosiomis dislokacijos dienomis F. V. Štalekeris susitiko ir palaikė ryšius su majoru K. Šimkumi bei ltn. B. Norkumi. Šių susitikimų metu lietuvių karininkai buvo raginami „sumažinti žydų skaičių, kadangi jie esą priešai“. Kartu jiems buvo nurodyta neveikti savarankiškai ir susisiekti su Kaune reziduojančiu atsakingu vadu – EK1b padalinio karininku Bruno Erlingeriu (Bruno Ehrlinger).“[6]
  3. ↑ F. V. Štalekerio ataskaitos ištrauka: „Kaune susikūrė keturios nemažos partizanų grupės, su kuriomis avangardinis būrys iš karto užmezgė ryšius. Šios grupės neturėjo jokios bendros vadovybės. Priešingai, jos lenktyniavo, stengdamasi viena kitą pranokti ir užmegzti kuo glaudesnius ryšius su vermachtu, kad ateityje galėtų būti panaudotos mūšiuose su tarybine armija, o vėliau, pertvarkant Lietuvos valstybę, iš to susikrautų kapitalą bei galėtų sudaryti naują latvių [klaida, turi būti lietuvių] kariuomenę. Apie partizanų panaudojimą karo veiksmuose negalėjo būti ir kalbos dėl politinių priežasčių, bet netrukus iš patikimų organizuotų partizanų grupių elementų buvo sudarytas tinkamas 300 vyrų būrys, jo vado paskirtas lietuvis žurnalistas Klimatis [klaida, turi būti Klimaitis]. Ta grupė buvo naudojama vykdant padėties normalizavimo darbus ne tik pačiame Kaune, bet ir daugelyje kitų Lietuvos vietų ir be ypatingų sunkumų atliko jai paskirtus uždavinius, nuolat kontroliuojant operatyviniam būriui.“[8]
  4. ↑ F. V. Štalekerio ataskaitos ištrauka: „Atsižvelgiant į tai, kad Baltijos šalių gyventojai jų inkorporavimo į SSRS metai, valdant bolševikams ir žydijai, ypač daug prisikentėjo, manyta, jog jie po išsivadavimo iš svetimšalių viešpatavimo iš esmės patys padarys nekenksmingus priešus, likusius po Raudonosios armijos pasitraukimo. Vienas saugumo policijos uždavinių buvo skatinti apsivalymo tendencijas ir nukreipti jas teisinga vaga, kad valymo operacijos pasibaigtų kuo greičiau. Ne mažiau svarbu buvo sukurti neginčijamą faktą, kuriuose vėliau būtų galima įrodyti, kad išlaisvinti gyventojai patys savaime griebėsi griežčiausių priemonių prieš bolševikinius ir žydiškuosius priešus. Tai reikėjo padaryti taip, kad neiškiltų aikštėn vokiečių įstaigų nurodymai. Lietuvoje tai pavyko pirmiausia Kaune, panaudojus partizanus. Netikėtai paaiškėjo, kad suorganizuoti didesnio masto žydų pogromą išsyk gana nelengva. Čia, visų pirma, pasitelkėme aukščiau minėtą partizanų vadą Klimaitį, kurį tuo reikalu instruktavo veikęs Kaune nedidelis priešakinis būrys. Klimaičiui pavyko taip parengti ir pradėti pogromą, kad aikštėn neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva. Pirmojo pogromo metu, naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją, lietuvių partizanai likvidavo daugiau kaip 1 500 žydų, padegė ar kitaip sunaikino keletą sinagogų ir sudegino žydų kvartalą, kuriame buvo apie 60 namų. Sekančiomis naktimis tuo pačiu būdu buvo padaryti nekenksmingais 2 300 žydų. Kauno pavyzdžiu panašios akcijos, tik mažesnio masto, vyko ir kituose Lietuvos rajonuose, jos palietė ir likusius tose vietose komunistus.“[9]

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 Bubnys 2020, pp. 166–169.
  2. 1 2 3 Rukšėnas, Alfredas (2026). „Žydų pogromai Kaune“. vle.lt. Vilnius: LNB Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2026-07-20.
  3. ↑ Headland 1992, pp. 152–154.
  4. 1 2 Bubnys 2011, pp. 269–274.
  5. 1 2 Bubnys 2011, pp. 269–270.
  6. ↑ Dieckmann 2016, p. 39.
  7. 1 2 3 4 Rukšėnas 2021, pp. 40–41.
  8. ↑ Eidintas 2002, pp. 425–426.
  9. ↑ Eidintas 2002, p. 439.
  10. ↑ Kauzonas, Ferdinandas (2020-07-01). „Iš kokios praeities stiprybę semiam?“. respublika.lt. Vilnius. Nuoroda tikrinta 2026-07-12.
  11. ↑ Dieckmann 2016, p. 34 (išnaša Nr. 115).
  12. ↑ „Norkus Bronislovas“. eais.archyvai.lt. Kaunas: Kauno regioninis valstybės archyvas. Nuoroda tikrinta 2026-07-20.
  13. 1 2 3 4 Rukšėnas 2021, pp. 40–44.
  14. 1 2 Sužiedėlis 2025, pp. 184–185.
  15. ↑ Bubnys 2020, p. 168.
  16. ↑ Bubnys 2020, p. 168–169.
  17. 1 2 Bubnys 2011, p. 70.
  18. ↑ Sužiedėlis 2025, pp. 185–186.

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vilijampolės_pogromas&oldid=7908546"