Vikipedija:Naudingi resursai/Knežė

Puslapis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Crystal Clear app file-manager.png  Šis puslapis nėra vienas Vikipedijos straipsnių, tai tik pagalbinis puslapis su galimai naudinga informacija.
Plačiau žiūrėkite - Naudingi resursai.

Knežės kaimo istorija[redaguoti vikitekstą]

Įvadas

Skuodo rajone Aleksandrijos seniūnija garsi savo senove. Joje – seniausia Lietuvos gyvenvietė Apuolė, kuri rašytiniuose šaltiniuose minima nuo 854 m. garbingą istoriją mena Jedžiotų, Kivilių piliakalniai, Klaišių senkapis. Nuostabus kraštovaizdis, graži gamta, Kalnėnų kaime - Izidoriaus Navidansko žemaičių botanikos parkas, Viršilų pušynas ir geomorfologinis draustinis. Pro Gėsalus teka Vereta, jos intakas Kaltis, Veretos ir Spigino upių junginį sudarantis Gėsalų tvenkinys. Seniūnijos vardas neįsivaizduojamas be legendomis

garsaus Šmitos Šaltinio Truikinų kaime. Rajone gana daug išnykusių kaimų, nemažai jau dabar egzistuojančių be gyventojų ar gyvena juose vos keletas gyventojų. Seniūnijoje – Urvių kaimas likęs be gyventojų, Detlaukės -6, Dvarelio –4, Juknaičių – 6, Knežės – 5, Nuosamų –6, Veitelių – 5, liko keletas sodybų. Iš benykstančių kaimų pasirinkau Knežės kaimą, kuriame nuo seno gyvena rusų tautybės žmonės. Knežės kaime yra stačiatikių kapinės. Čia gyvenantys rusai kapines prižiūri pagal savo tradicijas. Įdomu buvo sužinoti kaip jie čia įsitvirtino, meldėsi ir laidojasi Skuodo krašto žemėje.


Rašytiniuose šaltiniuose Knežės vardas neminimas, jokių žinių nėra ir lietuviškose enciklopedijose. Prie gražuolės Luobos upės, tarp Kaukolikų ir Jedžiotų kaimų, tolokai nuo pagrindinių kelių įsikūręs Knežės kaimas. Pasak senų žmonių pasakojimų, kaimo teritorija – buvusioje rusų kunigaikščio 200 ha žemės valdoje. Kaimo griovos galas ribojasi su Jedžiotų piliakalniu. Vakaruose, nuo griovos galo įkurtos rusų stačiatikių kapinės. Šiame kaime nuo caro laikų apsigyveno tremtiniai iš Rusijo.

Remiantis     rusų     stačiatikių     cerkvės    knygų    žiniomis,  Knežės   kaime   atidaryta   1888 m.   raštingumo   mokykla,    įsikūrė   valstiečio  troboje,  išlaikyta  Skuodo  cerkvės  lėšomis.

Remiantis rusų stačiatikių cerkvės knygų žiniomis, Knežėje 1888 m. atidaryta raštingumo mokykla, kuri buvo įsikūrusi valstiečio troboje. Skuodo cerkvė mokėjo 10 rub. Metinį nuomos mokestį. Joje mokytojas buvo stačiatikis Gerasimas Ivanovičius Perveckis. 1895 m. mokykloje mokėsi 12 berniukų.

Knežės kaime kažkada stovėjo geras vandens malūnas, kurį suko Luobos upės vanduo. Malūnui priklausė 9,81 ha žemės. Pastatytas jis buvo baudžiavos laikais. Tada jis priklausė dvarininkui ir tenkino dvaro ūkio poreikius. Malūną vienu metu nuomojo žydas, bet jis šeštadieniais ir žydų švenčių dienomis nedirbdavo. Tada jį pavaduodavo kaimo gyventojas rusas. Pagal Vidaus reikalų ministro ir šventojo Sinodo susitarimą 1886 m. sausio 23 d. Knežės ir Lyksūdės malūnai perleisti Skuodo cerkvei. Knežės malūnas davė 579 rub. Metinį pelną.

1897 m. Knežės malūnas išnuomotas 6 metams Antonijui Kamenskiui už 100 rub. Metinį mokestį. Pagal archyvų užrašus, Knežės malūnas 1899 m. rugsėjo 1 d. išnuomotas Kazimierui Bucevičiui, o 1890 m. lapkričio 21 d. jis perduotas su visomis teisėmis ir pareigomis valstiečiui Petrošiui, kuris į cerkvės kasą kasmet turėjo įnešti 100 rub.

1910 m. gruodžio mėn. 13 d. malūnas potvynio sugriautas. 1912 m. sausio 12 d. jis buvo galutinai gaisro sunaikintas. Miliaus V. ir Morkūnienės J. knygoje „Amatas ir kūryba“ pateikiama kita versija. Kad 1912 m. Knežės malūnas (Skuodo raj.), Priklausęs Skuodo popui, buvo sudegintas tokiomis aplinkybėmis: iš susenusio malūno išsikrausčius nuomininkui žydui, buvo pakviestas meistras jo remontuoti. Neva jau buvo pradėta tai daryti (įkaista pora stulpų, vienu arkliu atvežta smėlio vežimas), tačiau pastebėjus, kad remontui reikės nemažai lėšų, popas įkalbėjo meistrą jį padegti. Už sudegusį malūną popas iš valdžios gavo pinigų, nes laikyta, kad jis neteko pajamų. Kaime daugelį dešimtmečių gyvendavo apie 30 gyventojų. 1974 metais kaimas elektrifikuotas.

Knežės kaimo istorija domėjosi Skuodo rajoninio laikraščio redaktorius Juozas Vyšniauskas, todėl papildomos informacijos rasite priede “Knežės kaimas spaudoje.

Dabar Knežės kaime gyvena 5 žmonės. Aleksandra Sivoščenkaitė, gimusi 1926 m. gyvena savo tėvų namelyje nuo pat gimimo. Pas ją gyvena Bronislavas Remeika, gimęs 1935 m.

Jis atvykęs iš Klaipėdos.

Valentina Saniukienė, gimusi 1947 m. gyvena tėvų name. Čia jos gimtinė. Kurį laiką buvo išvykusi gyventi į Telšius. Grįžo apie 1990-1991 metus. Irena Sudau, 1953 m. gimimo, 1994 m. atsikėlė iš Skuodo miesto. Verner Reinhard Sudau, gim. 1952 m., 1995 m. atsikėlė iš Skuodo miesto. Anksčiau gyveno Vokietijoje.

Čia    jų     abiejų    protėvių    žemė.     1995  metais    pasistatė    namą   šalia   A.Sivoščenkaitės   trobelės.    Ėmėsi    ūkininkauti.    Laiko  apie  15  karvių.  Su  Aleksandra  Sivosčenkaite  giminės.

Aleksandrijos seniūnijos ūkinėse knygose rasti duomenys: 1962 - 1965 - 1966 m. kaime gyveno 32 gyventojai, 12 šeimų. Gyvulių laikė nedaug, po 1-2 karves, kiaulių, paukščių. Augino sodus. Aleksandro Markušenkos namas statytas 1900 metais.

1971 - 1973 m. - 29 gyventojai, šeimų – 12. Tik dviejose šeimose elektra. 1974 metais – visi kaimai elektrifikuoti. Aleksandro Markušenkos didelis sodas: 40 obelų, 30 krūmų uogynų. 1975- 1980 m. sumažėjo nuo 29 iki 18 gyventojų, nuo 11 iki 8 šeimų. 1981-1990 m. nuo 21 iki 11 gyventojų, nuo 10 iki 5 šeimų. Nuo 1991 metų – 5 gyventojai – 3 šeimos. Iki 1995 m. pasikeitė kai kurie gyventojai. Nuo 1995 metų pasikeitimų nėra. Iš Aleksandrijos agrarinės gautų dokumentų Knežės kaimo savininkai 1931-11-01 – 1931-11-03 duomenys: Valdžios sklypas – vandens malūnas – 9,81 ha Pankienė Emilija – 22,54 ha Sivoščenkienė Agafija – 12,35 ha Pervickis Jonas – 14,44 ha Sivoščenka Vincas – 12,36 ha Litvinas Mikas – 12,35 ha Kuzmickas Povilas – 12,35 Kuzmickis Andrius – 40,41 ha Kuzmickis Jonas – 8,46 ha Markušenkienė Foma – 12,37 ha Romančiukas Jonas – 12,35 ha Petkevičius Aleksas – 6,17 Petkevičienė Nadiežda – 6,17 ha Zakarevičienė Katrė – 12,35 ha Markušenkienė Natalija – 6,17 ha Markušenka Ignas – 6,17 ha.

Knežės kaimo gyventojos Aleksandros Sivoščenkaitės, gimusios 1926 m. prisiminimai

Toje vietoje, kur dabar Knežės kaimas apie 200 ha žemės turėjo kunigaikštis. Jį vadino “князь жестокий”, nes buvo labai piktas, žiaurus. Manoma, kad nuo to kilo kaimo pavadinimas.

Nuvertus carą Rusijoje, visiems neužteko žemės. Sužinoję, kad kunigaikštis išsibėgo ir yra laisvos žemės, 7 vyrai atėjo iš Rusijos apžiūrėti. Jiems patiko čia, tad ir apsigyveno su šeimomis. Trobų neturėjo. Išsikasė žemines, kuriose ir gyveno. Iš pradžių gyvenimas buvo labai sunkus, neturėjo ko valgyti.

Maistui naudojo žolę “шнитка” (lietuviškai vadinama paprastoji garšva). Iš jos virė košę, darė makalynę. Žemė iš pradžių buvo bendra, paskui dalijosi. Pasistatė trobas.

Važiuodavo į Kauną miltų. Kiti per karą išbėgo, liko apie 14 šeimų. Po truputį prasigyveno. Kadangi įsikūrė visam laikui, prireikė kapinių. Ant kalvelės įsirengė kapines, apsisodino berželiais. Kapinėse ir dabar laidojami žmonės, tačiau labai apleistos. Kai kurie kapeliai kruopščiai prižiūrimi, kitų nebėra kam prižiūrėti. Apie kapines anksčiau būta medinės tvorelės. Dabar iš seniūnijos jokios pagalbos nebesulaukiame.

Skuodo VB Aleksandrijos filialo vyr. bibliotekininkė Stanislava Šmaižienė


                                         Naudota  literatūra
                   Milius V.,  Morkūnienė J.,  Šidiškienė  I.    Amatas  ir  kūryba.-
                   Vilnius,  1997.
                   Marcinauskas  K.  Dviračiu  po  Žemaitiją.-V.,1990.
                   Mūsų  žodis,  1995,  lapkr. 18.
                   Mūsų  žodis,  1992,  lapkr.4.
       Klaipėda,  1997,  liepos  9.
                   Gyventojų  prisiminimai.
                   Apylinkės  knygos.


Prisiminimai apie Knežės kaimą spaudoje[redaguoti vikitekstą]

Aleksandrijos apylinkėje tarp Kaukolikų ir Jedžiotų kaimų, prie Luobos upės, yra Knežės kaimas. Užuominų ar trumpų žinių apie jį enciklopedijose neradau. Todėl remiuosi senesnių žmonių prisiminimais. Barborai Jurkutei - Žiemelienei (gimusiai 1896 m.) jos tėvelis pasakojęs, kad paluobyje, Knežės kaime, esančia žeme Jedžiotų ir kitų gretimų kaimų valstiečiai naudojęsi nemokamai, bendrai ganę gyvulius. Už šią žemę nemokėję jokių mokesčių. Tiesa, ta žemė matininko lyg ir buvusi gyventojams išdalinta labai siaurais rėžiais, kuriuose tilpdavo 2-3 akėčios. Tas matininkas siūlęs tą žemę išsipirkti, paimti mokamai – už ją mokėti mokestį. Bet vyrai tik nusijuokę, sakydami, kaip iki šiol naudojomės šia žeme, taip ir toliau ja naudosimės — bene kas kur ją išsineš.

Taip vyrams ant tų juokų prie Luobos upės ir atkėlę rusus tremtinius. Visi bijoję, šaukę, kad apvogs. Bet caro valdininkai į tai nekreipę jokio dėmesio. O jie, atkeltieji, nei vogę, nei ką. — Aš pati tik prisimenu, — pasakojo B. Žiemelienė, kad tie Knežės rusai į turgų atvažiuodavę su tokiais savitais kailiniais apsirėdę. 1970 metais Litvina-Romančikienė, gimusi 1887 m. ir gyvenusi pas sūnų Gonaitčių kaime, papasakojo savo prisiminimus. Anot jos.knežiškių tėvynė esanti kažkur prie Dvinsko (Daugaupilio— J. V.). Ten gyvendami, neturėję nei žemės, nei savo namų. Dirbę ponams, buvę baudžiauninkai. — Kas neturėjo savo žemės, tas buvo nežmogus, — kalbėjo senutė. Kažkoks “posriednikas" (tarpininkas — J. V.) pradėjęs surašinėti norinčius žemės. Tuojau ir užsirašę.

Dėl tos žemės tekę patirti didelį vargą. Važiavę vasarą, vienur, kitur sustodami, pasiganydami. Taip ir atvažiavę su ratais (arkliniais vežimais) pilnais ryšulių, šiokių tokių rakandų.

Čia, Knežėje, radę 40 ha laisvos žemės.

Į Knežę atvažiavę jos (Litvinos-Romančikienės) seneliai. Senelė Dvinsko pusėje paliko keturis brolius. Ji visą laiką Knežėje verkdavusi brolių: “Kada aš juos pamatysiu?" .

Rašyti tuomet niekas nemokėjo, o nuvažiuoti tokį tolimą kelią nebuvo kaip. Taip palaipsniui ir nutrūko ryšys su giminėmis, su tėvyne. Be to, “Lietuvos laikais" ton pusėn išvis nebebuvę galima pravažiuoti.

Mokyklą senelė Romančikienė lankiusi Kuzmickio troboje. Jon ateidavę ir jedžiotiskiai, Raštukis, Čepys. Mokykla tup metu buvusi dar ir Pakalniškiuose. Prie caro visus mokino rusiškai. Kas norėjo mokytis toliau, su paštu važiuodavo į Mosėdį ar dar kur.

Tikėjimo išpažinti rinkdavosi į Skuodą, į cerkvę. Buvęs maldos kambarys įrengtas vienuose kaimo namuose. Ant to namo net bokštelis stovėjęs. Dar papasakojo, kad ir Luobos kaime gyveną rusai, bet kito tikėjimo ir papročių - sentikiai. Prieš karą iš Luobos į Knežę su kuliamąja buvo atkeliavęs vienas mašinierius, kuris nevalgęs mėsos. Tai buvę bėdos — nežinai, ką jam ir paruošti. Talkai vieną, jam kitką.

Visada ten, kur žmonių gyventa, lieka kapinės. Jose savo amželį baigia mediniai kryžiai. Betoniniai arba granitiniai beveik kaip ir visur kitur. Tik kryželiai ant paminklų kiek kitoniški. Iš jų ir sužinome Knežėje gyvenusių žmonių pagrindines pavardes: Romančikai, Litvinai, Petkevičiai, Markušenkos, Pankinai, Kuzmickiai...

Ant vieno paprastučio antkapio užrašyta taip: “Praeivi, praeidamas pro mano akmenį, prisėsk ir pailsėk, o aš ramybėje Olga Zudau".

Cementiniai kryžiai beveik visi vienos kryžmos. Mediniai trijų. 1969 m. Knežės kaimo kapinaitėse, priėjęs prie šviežiai supilto kapo, ant vainiko perskaičiau lietuviškai užrašytus žodžius: ,,tebūna tau lengva tėvų ir bočių žemė".

Vieni sako, kad Knežėje gyveno 20 šeimų, antri mano — jų buvus apie 15. Prieš 22 metus dar stovėjo penkios sodybos. Šiandien atskirose sodybose bešeimininkauja tik dvi moterys Aleksandra Sivoščenkaitė ir pokario metais čia apsigyvenusi Elena Sivosčenkienė.

Lankydamiesi šių metų vasarą Knežėje, susipažinome su pas Aleksandrą į svečius kelioms savaitėms atvykusia kauniete Marija Katakiniene. Jai šis kaimas gimtasis ir, suprantama, brangus. Čia jos tėveliai už upės turėję 12 hektarų žemės. Kokia kaimo ateitis, perspektyva ? Aleksandrijos apylinkės agrarinėje tarnyboje pasiteiravęs sužinojau – Knežė neišnyks. Apsireiškė šešiolika pretendentų į čia turėtą žemę. Iš jų vienuolika žemę atsiima natūra, likusieji arba ją persikelia kitur, arba ima kompensaciją. Keturių paveldėjimo dokumentai jau tvarkoje, iš kurių du jau kviečiasi matininkus.

Knežėje kažkada stovėjo geras malūnas į kurį suko Luobos upės vanduo.

1921 m. rugsėjo 28 d. Ylakių valsčiaus valdyba, viršaitis P. Piečius ir raštvedys N. Vindašius, šių eilučių autoriaus tėvui išdavė tokio turinio leidimą: ,,Valsčiaus Valdyba šiuo daleidžia piliečiui (...) vežti Knežės malūnan malti grūdų. 21/2 pur. rugių, 1 pur. miežių, 4 pur. avižų ir karšti vilnų - sv. Šitas leidimas turi galios vienai savaitei".

Knežės kaimo pavadinimo kilmę, reikšmę objektyviausiai galėtų nustatyti nebent kalbininkai. Šiaip yra įvairių spėliojimų, versijų. Viena jų, kad čia kunigaikščio (kniazio) žemė buvusi, kad čia kažkokio kunigaikščio žmones apgyvendinti.

Knežė — prie gražuolės Luobos, tik tolokai nuo pagrindinių kelių. Reikia tilto per upę Kaukolikų pusėn. Vienas žmogus visko negali žinoti, aprėpti. Todėl nuoširdžiai kreipiuosi į visus knežiškius (buvusius ir esamus) su prašymu pratęsti, papildyti savojo kaimo istoriją.

Juozas VYŠNIAUSKAS Mūsų žodis.-1992, lapkričio 4


Ramiai skaičiuoja devintą dešimtį ir džiaugiasi saulėta diena…[redaguoti vikitekstą]

Laikas sulygina visus. Kartais sutaiko net didžiausius priešus. O senatvė dažniausiai pripažįsta ne konfliktus, bet išmintį, nes žmogus prisiminimų dėka išmoksta analizuoti savo nugyventą gyvenimą. Noriu papasakoti apie garbaus amžiaus sulaukusius broli ir seserį Anastaija ir Viačeslavą Petkevičius. Jų gyvenimų istorijos gali pasirodyti šiandien netipiškos, kai kam gali net nepatikti, bet ką jau užfiksavo laikas, to neištrinsi. Petkevičių šeimoje iš pradžių augo aštuoni vaikai. Šių dienų sulaukė tiktai trys: dvi seserys ir brolis. Nionila gyvena Vilniuje, o Anastasja ir Viačeslavas - Skuode. Anastasja šį pasauli išvydo 1915 metais. Vos sulaukusi septynerių buvo išvežta į Latviją tarnauti pas ūkininkus. Karves ganė puspenktų metų. Nastelė, ką uždirbusi, viską atiduodavo mamai, nes ši sunkiai sirgo, už gydymą reikėjo mokėti po šešis litus į parą. Vėliau mergaitei teko tarnauti Kaune pas vieną šykštų pulkininką. Kartą rudenį jinai be šeimininko leidimo nusiskynė nuo obels obuolį, už tai buvo atleista iš darbo. Atlyginimo už išdirbtą laika negavo. Paskui iki karo tarnavo pas žydus. Karo metu pasitraukė į Rusiją. Iš ten į Lietuvą grįžo 1946 metais. Iš pradžių jokio darbo neturėjo, bet vėliau atsirado vieta valgykloje. Kurį laiką dirbo virėja, paskui - padavėja. Ten išdirbo trisdešimt metų, ir nei administracija, nei klientai niekada ja nesiskundė. Už darbą yra gavusi net ordiną, kelis medalius bei krūvą pagyrimo raštų. Per tuos metus jai teko matyti daugelį tų laikų įžymybių. Tarp jų buvo ir Antanas Sniečkus ir Motiejus Šumauskas, Justas Paleckis, Anastasja ir šiandien mena tokį įvykį. Skuode lankėsi Antanas Sniečkus. Vietos valdžia visaip stengėsi jam įtikti, vaišino, bet svečias susilaikė nuo gėrimų. Tad pirmajam raikomo sekretoriui net lūpa atvipo, kai Anastasja už savo pinigus nupirkusi konjako, nunešė Sniečkui, pasisiūlė su juo išgerti, ir šis neatsisakė. Turbūt tik jaunas žmogus gali šitaip nutrūktgalviškai pasielgti... Anastasja iki žilos senatvės dirbo ir valgykloje, ir restorane. Kai nebegalėjo būti padavėja, perėjo į rūbinę. Jai svarbiausia gyvenime buvo būti šalia žmonių. Ir dabar ji mėgsta bendrauti, yra labai nuoširdi ir draugiška. Tik sunkiai sekasi vaikščioti - daug skausmų kelia sužalotas stuburas, kamuoja bronchinė astma. Tačiau Anastasja visada yra geros nuotaikos, optimizmo jai ir jauni gali pavydėti. Jos brolis Viačeslavas gimė metais vėliau. Jų abiejų gimtinė buvo Skuodo rajono Knežės kaimas, kuriame buvo įsikūrę caro laikų tremtiniai iš Rusijos. Metukų neteko tėvo, motina viena rūpinosi šeima. Pirmojo pasaulinio karo metu siautėję vokiečiai iš Petkevičių šeimos atėmė paskutinę karvę, arklį. Nepaliko nieko. Viačeslavas aštuonerių metų išėjo pas svetimus ganyti karvių. Samdiniu ištarnavo iki pat kariuomenės, į kurią buvo pašauktas 1937 metais. Tarnavo Žemaičių Naumiesty. Prasidėjus karui, Viačeslavą sulaikė baltaraiščiai ir, apkaltinę komunistinėmis pažiūromis, perdavė vokiečiams. Viačeslavas buvo išvežtas į Vokietiją priverstiniams darbams. Po trejų metų jam pavyko pabėgti ir grįžti į gimtinę. Grįžus sovietams, vėl buvo paimtas į armiją, kur išbuvo iki pat Berlyno paėmimo. Armijoje dirbo vertėju, nes, be lietuvių, rusų kalbų, mokėjo dar ir lenkiškai. Karui baigiantis pats likimas panoro išsaugoti jam gyvybę: į apkasą kritęs sviedinys užmušė vietoj Viačeslavo tarnybos draugą, o jam pačiam, tuo momentu pasitraukusiam į šoną, tik sužeidė petį. Grįžusį iš karo V.Petkevičių pakvietė dirbti į miliciją. Joje išdirbo dvidešimt aštuonerius metus. Kai ėmė šlubuoti sveikata, tenkinosi sargo vieta. Už darbą yra gavęs ordiną ir dešimt medalių. Šiais apdovanojimais ir dabar didžiuojasi. Tiesa, kai kas jo pusėn tebežiūri žvairomis, nes dirbdamas milicijoje Viačeslavas garsėjo kaip principingas įstatymo saugotojas. Senukas ir dabar negali nusėdėti be darbo - prie namų augina daug daržovių, turi šiltnamį. Kaimynams Viačeslavas yra labai draugiškas, negaili dovanoti nei savo raugtų kopūstų, nei kitų daržovių. Pats sako, kad darbuojasi darže ne dėl naudos, bet dėl malonumo.

Koks buvo gyvenimas, kiek jis atnešė vargų – brolis ir sesuo Petkevičiai atgal nesidairo. Ateityje aukso puodų irgi nelaukia, ramiai Sau skaičiuoja pradėtą devintą dešimtį ir džiaugiasi ta diena, kai danguje spindi saulė. O jų pasakojimas apie praeitį, tegu šiais laikais ne madingas - kas dabar nori viešai prisipažinti, kad dirbo milicijoje arba vaišino aukštus so-vietų šulus,- yra gyvoji mūsų istorija. Tegu nušviečianti vieną gyvenimo pusę, bet vis tiek tikra. Dar praeis keleri metai, ir dar mažiau jaunimas galės įsivaizduoti, kaip gyveno jų tėvai ir seneliai. Jie jau kurs savo laikų istoriją...

(Šiandieną abu jau mirę) Livija UNTULYTĖ Klaipėda.-1997, liepos 9.