Šveplavimas (rašyba)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Vikipedija:Šveplavimas (rašyba))
Ąžerty klaviatūra

Šveplavimas, taip pat švepla kalba – tarp interneto vartotojų paplitęs rašymas lietuvių kalba nenaudojant rašmenų su diakritiniais ženklais. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos vertinimu be diakritinių ženklų pateikti ("šveplai" parašyti) užrašai neatitinka bendrinės kalbos normų, priskiriami kalbos klaidoms.[1] Kompiuterininkų teigimu, nėra pateisinamų priežasčių nenaudoti lietuviškos abėcėlės.[2] Lietuviškas tekstas koduojamas tarptautine universalia sistema „Unicode“, kurios nepalaiko tik seniausi telefonai. Švepla rašyba gali būti suprantama kaip nepagarba raštui, kalbai, kultūrai.[2]

Dauguma lietuviškų rašmenų nėra unikalūs. Lietuvių kalbos abėcėlė turi devynias savitąsias raides: ą, č, ę, ė, į, š, ų, ū, ž. Kai kurios iš tų raidžių sutinkamos ir kitose kalbose: ą ir ę – lenkų, č, š ir ž – latvių, čekų, kroatų, slovėnų, ū – latvių,[3] į – navachų.[4] Tik lietuvių yra vartojamos raidės ė, ų.

Kita vertus, švepla kalba nerodo nepagarbos, o tiesiog gali būti ribotų IT galimybių pasekmė, kuomet „taisyklingo“ e-laiško gavėjas seno modelio įrenginyje jo gali išvis nesuprasti. Renkant tekstą lietuviškomis raidėmis iš tiesų galima užtrukti ilgiau, bet užduočiai palengvinti galima taikyti mygtukiniame telefone įjungus žodžių nuspėjimo funkciją, vadinamąją T9 (Text on 9 keys), o išmaniajame – įdiegus papildomus klaviatūros išdėstymus su patogiai pasiekiamais lietuviškais rašmenimis. Kitas dažnas argumentas prieš taisyklingą rašymą – didesnė lietuviškų pranešimų kaina.[5] Iš tikrųjų, specifiniai lietuviški rašmenys koduojami kitaip, į juos telpa mažiau simbolių, negu į šveplus – vos 70 vietoje 160-ies.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Praėjusio šimtmečio pabaigoje švepląjį raštą lėmė iš pradžių lietuviškoms raidėms nepritaikyta programinė įranga ir įrenginiai. Mobiliųjų telefonų eros pradžioje neturėta galimybės rašyti ir atvaizduoti specifinių lietuviškų raidžių SMS žinutėse, todėl buvo įprasta pranešimus siųsti lotyniška abėcėle.

Kalbos sergėtojai pasigedo pilnaverčio valstybinės kalbos raidyno vartojimo ne tik mobiliųjų paslaugų sektoriuje, dalykiniame susirašinėjime, bet ir asmeniniame bendravime. Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) ir Valstybinė kalbos inspekcija kreipėsi į Ryšių reguliavimo tarnybą ir mobiliojo ryšio paslaugų įmonių vadovus, kad Lietuvoje siunčiamos trumposios žinutės būtų parengtos ir išsiųstos lietuvišku raidynu.[6] Pasak buvusios VLKK pirmininkės Irenos Smetonienės, kovos su švepla kalba pradžioje buvo kreiptasi į mobiliųjų telefonų gamintojus „Nokia“ ir „Samsung“. Šios kompanijos aparatai buvo pritaikyti lietuvių kalbai, todėl toliau buvo vystoma taisyklingai rašomų tekstų technologija.

Technologinis atsilikimas, kalbos kultūros trūkumas trukdė neiškreiptu raštu į vartotojus kreiptis privačioms ir net valstybinėms įmonėms. Technologija, skirta siųsti SMS žinučių tekstus įvairiomis kalbomis, taip pat ir taisyklinga lietuvių kalba, Lietuvos kompiuterininkų sąjungos teigimu, buvo sukurta ir patvirtinta dar 2003 m. (tarptautinis standartas ETSI ES 202 130, apibrėžiantis įvairių kalbų raidžių rinkinius mobiliuose telefonuose, raidžių išdėstymą klaviatūroje). Ryšių reguliavimo tarnyba taip pat pripažino, kad nėra pateisinamų priežasčių iškraipyti lietuvišką raštą trumposiose žinutėse.[7] Dar 2006-aisiais buvo atlikti daugiau kaip 40 skirtingų telefonų aparatų testai - iš jų vos du nerodė lietuviškų pranešimų.[2]

2004 m. kovo 30 d. pradėti registruoti lietuviški (nešvepli) interneto srities .lt vardai, turintys savitųjų lietuvių kalbos abėcėlės raidžių.[8] Registratorių duomenimis, vis daugiau lietuviškų prekių ženklų ir įmonių steigėjų apsisaugodami ėmėsi registruoti dvejopus domeno vardus – taisyklingą su savitosiomis lietuviškomis raidėmis ir šveplą variantą be diakritikų. Taip pavadinimas vartotojams pasiekiamas abiem būdais.[9]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]