Vienos klasicistinė mokykla

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.
J. Haidnas

Vienos klasicistinė mokykla – Vienos pirmoji mokykla, Vienos senoji mokykla, Vienos klasikai, muzikos istoriografijos sąvokos, žyminčios XVII a. 8 deš. – XIX a. 2 deš. Vienoje kūrusių J. Haidno, V. A. Mocarto ir L. van Bethoveno estetinių ir kompozicinių principų bendrumą. Mokykla nepriklausė tautinėms, pedagoginėms ar menininkų bendraminčių kompozitorių mokykloms. Mokyklos sąvoka susiklostė XIX a. muzikos istoriografijos darbuose kaip visuma aprašant J. Haidno, V. A. Mocarto ir L. van Bethoveno kūrybos stilių, kompozicinius ir technologinius principus. Klasicistinės mokyklos atstovų muzikos stilius buvo vadinamas klasikiniu, jis vyravo tarp kitų to meto stilių (baroko, rokoko, galantiškojo, bydermejerio, romantinio), todėl mokyklos idėja siejama su terminais „klasika“, „klasiškas“, „klasicizmas“ ir neretai tapatinama su Vienos klasicizmo sąvoka. Mokyklos kompozitorius suvienijo bendra vieta (Viena), laikas (1770-1815 m.), Šviečiamojo amžiaus pasaulėjauta, racionalistinė filosofija, bendrų estetinių, stilistinių ir technologinių nuostatų, kuriamų žanrų pagrindai. Mokyklos atstovų kompozicinė sistema pasižymėjo savo komponentų suderinamumu, nepriekaištingų formos užbaigtumu, jų kūriniai tapo universaliais klasikinės muzikos pavyzdžiais, kurie turėjo didelės įtakos tolimesnei muzikos plėtotei. Vienos klasicistinė mokykla – retrospektyviai sukurta sąvoka, paprastai ji priešinama tai Vienos mokyklai, kurią formavo XX a. pradžioje aplink A. Šionbergą susibūrę jo mokiniai. Mokyklos paruošiamasis etaps kartais apibūdinamas kaip Vienos senoji mokykla.

Klasicistinės mokyklos sąvokai rastis postūmį davė po V. A. Mocarto mirties prasidėjęs jo muzikos vertės iškėlimas, aukštinimas, „visų meistrų meistro“ kūrybos sutapatinimas su klasikinio grožio paradigma. Tai atsispindėjo ir tapo posūkiu muzikos istoriografijoje. R. G. Kiesewetterio veikale „Vakarų Europos istorija, arba Šiandieninė mūsų muzika“ J. Haidnui ir V. A. Mocartui buvo priskiriama naujos mokyklos pagrindėjų vaidmuo, o atskiriant nuo kitų vokiškų mokyklų, ji buvo pavadinta Vienos mokykla. Šiame veikale Haidno ir Mocarto epocha (1780-1800 m.) buvo atskirta nuo Ch. W. Glucko epochos (1760-1780 m.) ir iš kitos pusės – nuo L. van Bethoveno ir Dž. Rossini (1800-1832 m.) epochos. Bethoveno kūrybos priskyrimo ir Vienos mokyklos išplėtimo pastangos priklausė vokiečių muzikams. E. Th. A. Hofmanas Haidną ir Mocartą įvardijo kaip naujosios instrumentinės muzikos kūrėjus, o Bethovenui priskyrė šio proveso pabaigtuvininko reikšmę, kartu visus šiuos kompozitorius vadinant instrumentinės muzikos klasikais. Trijų kompozitorių vienybės idėja buvo grindžiama taip pat estetinėmis ir filosofinėmis prielaidomis. Įsigalint Hegelio filosofijai, XIX a. 4 deš. klasicistinis muzikos periodas pradėtas traktuoti kaip trijų žingsnių (fazių) procesas. Haidno kūryba buvo interpretuojama kaip simbolinio, Mocarto – klasicistinio, Bethoveno – romantinio meno pakopos. Mokyklos sąvoką galutinai įtvirtino H. Riemannas, G. Adleris.

Mokyklos stilistinės paradigmos rėmėsi klasicistinio stiliaus norma, vėlyvojoje stadijoje atsirandant romantizmo apraiškoms. Mokyklos kūrybą paruošė Manheimo mokyklos bei ankstyvųjų klasikų (vėlyvoji G. Ph. Telemano kūryba, J. S. Bacho sūnų, G. Ch. Wagenseilio, G. M. Monno ir kt.)kūryba. Joje reiškėsi jausmingasis ir galantiškasis stilius. Nuo 1810 m. aiškiai pasireiškęs romantizmas pastebimai susiaurino klasicistinio stiliaus laikotarpį, tačiau jo požymiai Bethoveno, Šuberto, Mendelsono, Bartholdy, Rosinio ir kt. kūryboje išliko iki XIX a. 3 deš. pradžios. Vėlyvojo klasicizmo ir ankstyvojo romantizmo koegzistencijos pagrindu F. Blume, C. Dahlhausas ir kt. pažymėjo klasicizmo ir romantizmo vienovę – bendrą klasicistinę – romantinę epochą.

Vienos klasicistinę mokyklą formavo to meto muzikos herojai – genijai, nors greta gyveno ir kūrė daug kitų kompozitorių (su mokykla sietina J. G. Albrechstbergerio, L. Mocarto, K. D. Dittersdorfo, M. Haidno, A. Salieri kūryba). Genijaus idėja ir jo kultas buvo vienas klasicizmo motyvų, smarkiai diskutuojama Šviečiamojo amžiaus filosofijos tema. Mokykla rėmėsi klasicizmo estetikai reikšmingomis proto ir jausmo, skonio ir supratimo, originalumo ir natūralumo, laisvės ir etiketo kategorijomis, jos formavo vertybinių kriterijų sistemą. Kūryboje dominavo jausmų, afektų ir žanrų hierarchijos (aukštieji-vidurinieji-žemieji), jos rėmėsi jausmo kategorija – gebėjimų sukelti ir atvaizduoti didžiąsias aistras. Bažnytinė muzika (bažnytiniai žanrai), sceninė muzika (teatriniai ir draminiai žanrai), kamerinė muzika (kameriniai žanrai), muzika atvirmos erdvėms (karo, medžioklės) buvo kuriama atitinkamu bažnytiniu, teatriniu, kameriniu ar pleneriniu stiliumi. Atitinkamai dominuojančio jausmo kategorijai opera seria buvo svarbesnė, nei opera buffa; herojinės simfonijos labiau vertinamos nei koncertinės arba charakterinės, programinės simfonijos ir kita. Mokyklos kompozitoriai muziką traktavo kaip jausmų kalbą, rėmėsi tam tikra retorine tradicija, opusinės kompozicijos klestėjimu. Jie puoselėjo europietiškos mąstysenos prioritetus – autoriaus individualybės ir kūrinio unikalumo pirmumą.

Klasicistinei mokyklai susiklostyti buvo reikšminga turtinga Vienos muzikos kultūra, šio miesto muzikinė infrastruktūra, kuri skyrėsi nuo operos miesto Paryžiaus arba viešuosius koncertus šlovinusio Londono. Vienos muzikiniam gyvenimui darė įtaką kunigaikščių (Esterhazy‘ių, Lichnowsky‘ių, Lobkowitzų, Rasumowsky‘ių) dvarų muzikinė kultūra, Vienos valstybės operos tradicijos. Lemiamos reikšmės Vienos klasicistinei mokyklai turėjo Mocarto persikėlimas į Vieną 1781 m., laidavęs Haidno ir Mocarto kompozicinių principų sąveiką. Galimybę mokytis kurti Vienoje Bethovenas laikė savo muzikinės karjeros tikslu.

Mokyklos atstovų kūryba orientavosi į klasizimo estetines normas. Kūriniai buvo kuriami remiantis logiškais struktūros formavimo dėsningumais. Sudėtingi jausmai buvo ne tiek išreiškiami, kiek apmąstomi ir įkūnijami aiškia bei tobula forma. Mokyklos kamerinė muzika (simfonijos, koncertai, instrumentiniai ansambliai, sonatos) toliau plėtojo Ch. Ph. E. Bacho suformuotus sonatiškumo principus, rėmėsi Manheimo mokyklos atstovų sukurtomis formomis, sonatinio ciklo ir orkestro traktuote. Mokyklos kompozitoriai kūrė trijų, keturių dalių sonatinius simfoninius ciklus, vienijančius skirtingus muzikos charakterius, skirtingus tempus, tonacijas, tematizmo plėtojimo būdus. Sonatos forma – medžiagos išdėstymo principas, temų ir tonacijų sąveika klasicistinės mokyklos kūryboje įgavo galutinę išraišką. Temos (papildančios viena kitą arba kontrastingos) plėtojamos trim etapais: ekspozicijoje pagrindinė partija skamba pagrindinėje tonacijoje, šalutinė – kitoje tonacijoje; tarp jų sukuriamas kontrastas. Po temų plėtojimo reprizoje skambėdama pagrindinėje tonacijoje šalutinė partija su pagrindine partija sudarė vienybę. Ciklinės formos pagrindu buvo glaudinamas konfliktinio plėtojimo principas bei formalusis dinamizmas visame kūrinyje. Buvo reformuojama opera.

Mokyklos kompozitoriai derino galantiškojo ir jausmingojo stiliaus ypatybes, vokiškojo, itališkojo ir prancūziškojo stiliaus įtakas, austriškąjį ir kitų šalių folklorą bei įvairias kompozicines technikas. Jų kompozicinėje sistemoje dominuoja tonalusis principas, dramaturgiškai traktuojami moduliaciniai planai, kristalizavosi teminio eksponavimo ir plėtojimo manieros, užrašyto akompanimento praktika. Haidnas pradėjo norminti klasicistinį simfoninį ir operos orkestrą. Pastovi orkestro sudėtis sukūrė vientisą jo skambesį, instrumentai buvo susisteminti, kai kurie iš jų tapo tam tikrų idėjų reiškimo priemone. Klasicistinės mokyklos kompozitoriai siekė savo muzikos komunikatyvumo, suprantamumo, jie kūrė gyva, raiškia muzikine kalba, tematizmo ir metroritmikos ekspresija formavo „kalbantį“ muzikinės leksikos pobūdį.

Vienos senoji mokykla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vienos senoji mokykla – Vienos klasicistinės mokyklos paruošiamasis etapas (apie 1730-1780 m.). Senosios mokyklos sąvoka taikoma retai. Senosios mokyklos kompozitorių G. Ch. Wagenseilio, G. M. Monno, G. Muffato, G. Reutterio (j.), J. Starzerio, F. L. Gassmanno ir kt. kūryboje pasireiškė klasicistinės muzikos stilistikos bruožai, kristalizavosi muzikinės medžiagos formavimo ir plėtojimo principai, sonatos formos modelis, buvo kuriami Vienos klasicistinei mokyklai būding žanrai. Senosios mokyklos kompozitoriai kūrė operas, operetes, baletus, simfonijas, koncertus, styginių kvartetus, sonatas, bažnytinę muziką. Su senąja mokykla buvo susieti kiti tuo metu Vienoje kūrę kompozitoriai – K. D. Dittersdorfas, M. Haydnas, L. Mocartas, J. G. Albrechtsbergeris, A. Salieri. Senoji Vienos mokykla kartu su J. S. Bacho sūnų, vėlyvąja G. Ph. Telemano bei Manheimo mokyklos kompozitorių kūryba sudarė vadinamąjį priešklasicistinį arba ankstyvąjį klasicistinį periodą.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • J. Antanavičius, etc. Klasikinės muzikos metraštis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Lietuva. 2007