Viešosios gėrybės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Viešosios gėrybės – kolektyvinio naudojimo gėrybės ar aplinka, svarbios žmonių gerovei, kuriomis gali naudotis visi ir negalima kažkam to uždrausti ar kontroliuoti. Privatūs gamintojai neturi akstino jas gaminti ar teikti, nes jomis gali naudotis visi, nesvarbu apmoka tų gėrybių gamybos išlaidas ar ne. Viešųjų gėrybių pavyzdžiai: oras, finansinis stabilumas, taika, saugumas, demokratija, lygybė ir teisingumas, pasirinkimo laisvė, viešosios erdvės.

Viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Privačios gėrybės
  • Viešosios gėrybės
  • Bendros nuosavybės gėrybės
  • Mokamos gėrybės
  • Rekomenduotinos gėrybės

Viešosios ir privačios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viešųjų gėrybių, kaip ir privačių gėrybių teikimui reikia tam tikrų išlaidų. Privačių gėrybių teikimo išlaidas padengia pajamos, gautos pardavus šias privačias gėrybes rinkos kainomis. Gamintojas, pardavęs prekę ar paslaugą, apmoka gamybos sąnaudas ir gauna pelną Jeigu gamintojas gauna pelną, tai jis gali gamybą plėtoti ir toliau bei tikėtis dar didesnio pelno. Kadangi viešosios gėrybės neturi kainos, tai gauti pajamas už viešąsias gėrybes nėra taip lengva ir paprasta. Kiekvieno viešųjų gėrybių vartotojo ribinė nauda ir ribiniai kaštai yra nuliniai. Jei tai būtų konkurencinės rinkos sąlygomis, tai reikštų, kad šios gėrybės vartotojams turėtų būti teikiamos nemokamai. Rinka negamintų viešųjų gėrybių negalėdama apmokėti gamybos sąnaudų pajamomis, todėl viešosioms gėrybėms finansuoti reikalingi kiti šaltiniai. Teikiant privačias gėrybes, būtent kainų sistema teikia gamintojui informaciją apie tai, kiek kurios gėrybės jis turi gaminti, kad pasiektų didžiausią pelną. Tačiau kadangi viešąsias gėrybes neįmanoma įkainoti, rinka negauna informacijos apie šių gėrybių paklausą, todėl labai sunku pateikti reikiamą jų apimtį.

Dar vienas privačių ir viešųjų gėrybių skirtumas tas, kad privačių gėrybių vartotojais gali būti tik tie visuomenės nariai, kurie sutinka mokėti už jas rinkos kainą, o viešųjų gėrybių vartotojais gali būti visi visuomenės nariai. Nėra svarbu, ar jie prisidėjo finansiškai prie tos viešosios gėrybės sukūrimo, ar ne.

Už privačias gėrybes yra mokama individualiai, t. y. tas asmuo, kuris naudojasi privačia gėrybe, už ją pats ir moka- pagal rinkos kainų sistemą. Tuo tarpu už viešąsias gėrybes mokama mokesčių lėšomis, t. y. valstybė renka iš visų visuomenės narių mokesčius ir surinktais pinigais dengia viešųjų gėrybių naudojimąsi.

Viešosios gėrybių savybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vientisumas – gėrybės vartotojai, vartodami gėrybę, nesukelia negatyvių pasekmių vienas kito atžvilgiu; dėl vartojimo gėrybės prieinamumas nemažėja.
  • Neatskiriamumas – nėra techninių ir ekonominių priemonių, kaip vartotojams būtų galima neleisti gėrybės vartoti; tokiai gėrybei neįmanoma nustatyti kainos.

Kas teikia gėrybes?[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rinkos mainai remiasi individualizacijos principu. Tai reiškia, kad gėrybę gauna tas visuomenės narys, kuris už prekę ar paslaugą moka jos rinkos kainą. Tokios gėrybės vadinamos privačiomis gėrybėmis ir jas teikia privatus sektorius. Yra ir tokių gėrybių, kurios negali būti teikiamos ir naudojamos pagal šį individualizacijos principą. Būtent tokios gėrybės vadinamos viešosiomis gėrybėmis. Šias viešąsias gėrybes teikia viešasis sektorius, t. y. valstybė arba jos savivaldybių įseigtos specialios įstaigos ar organizacijos.

Viešųjų gėrybių skirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Viešosios gėrybės skirstomos į:

  • grynąsias viešąsias gėrybes
  • negrynąsias viešąsias gėrybes
  • mišriąsias viešąsias gėrybes
  • globaliąsias viešąsias gėrybes
  • nacionalines viešąsias gėrybes
  • vietines viešąsias gėrybes

Grynosios viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Grynosios viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kuriomis naudojasi visi visuomenės nariai. Jie šiomis viešosiomis gėrybėmis naudojasi vienodai, t. y. nė vienas visuomenės narys neturi privilegijų naudotis kokia nors grynąja viešąja gėrybe. Viešųjų gėrybių bruožai taip pat būdingi grynosioms viešosioms gėrybėms. Prie grynųjų viešųjų gėrybių mes galime priskirti vandenį, orą ir kt. Tačiau iš tikrųjų, grynųjų viešųjų gėrybių pavyzdžių rasti yra labai sunku.

Negrynosios viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Negrynosiomis viešosiomis gėrybėmis laikome tokias viešąsias gėrybes, kurios dėl tam tikrų priežasčių praranda kai kuriuos viešosioms gėrybėms būdingus bruožus.

Negrynosioms viešosioms gėrybėms yra būdingi ir privačių, ir viešųjų gėrybių bruožai.

Taigi, prie negrynųjų viešųjų gėrybių mes galime priskirti viešąsias gėrybes, kurios yra vartojimo konkurentai. Dar kitaip jos vadinamos sangrūdos prekėmis. Taip negrynosios viešosios gėrybės vadinamos todėl, kad susibūrus dideliam vartotojų skaičiui, automatiškai mažėja vartotojams teikiama prekės nauda. Pvz., viešoje vietoje nemokamai vykstantis koncertas. Jį gali žiūrėti ir jo klausytis bet kuris žmogus. Kiekvienas papildomas žiūrovas nesumažins koncerto teikiamos naudos bei malonumo kitiems žiūrovams. Tačiau, kai žiūrovų pasidarys per daug, jie pradės vienas kitam trukdyti. Nuo tada buvusi vienodai visiems prieinama gėrybė taps konkurencijos objektu. Taigi, kiekvieno papildomo žiūrovo atėjimas sumažina gėrybės teikiamą naudą kitiems. Vadinasi, nemokamas koncertas viešoje vietoje yra negrynoji viešoji gėrybė. Dar prie šios rūšies viešųjų gėrybių taip pat mes galime priskirti bendrai naudojamus gamtos išteklius (parkus, miškus, upes, ežerus, jūras ir pan.), kelius, tiltus, mokyklas ir kt. viešuosius objektus, kurių naudingumas gali sumažėti dėl vartojimo intensyvumo arba per didelio vartotojų skaičiaus.

Mišriosios viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kaip ir negrynosioms viešosioms gėrybėms, taip ir mišriosioms viešosioms gėrybėms būdingi ir privačių, ir viešųjų gėrybių bruožai.

Mišriosioms viešosioms gėrybėms galime priskirti kai kurias bendrai vartojamas privačias gėrybes. Tos privačios gėrybės teikia naudą ne tik jas įsigijusiems, bet ir kitiems, šių privačių gėrybių neįsigijusiems ir už jas nemokėjusiems, visuomenės nariams. Tai įvairios mokamos prekės ir paslaugos, kurių vartojimas pasižymi teikiamu išorės efektu. Ne visi visuomenės nariai naudojasi mišriosiomis viešosiomis gėrybėmis ir ne vienodu mastu naudojasi, jeigu naudojasi. Tačiau, mišriųjų viešųjų gėrybių teikiama nauda yra didesnė už privačią.

Kaip mišriųjų viešųjų gėrybių pavyzdį galima pateikti visuomeninį transportą. Nors šia paslauga gali naudotis tik asmenys, kurie sumoka už važiavimą, bet gerai sutvarkyta visuomeninio transporto sistema gali sumažinti lengvųjų automobilių skaičių gatvėse. Tada sumažės jų keliamas triukšmas, taip pat oro tarša. Taip bus suteikta papildomos naudos visiems miesto gyventojams.

Globaliosios viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Globaliosios viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kurios yra naudojamos ne tik kažkurioje vienoje valstybėje, o visame pasaulyje gyvenančių žmonių. Jos yra nevaržybiškos bei neatskiriamos. Taikos palaikymas, žinios yra tik keletas globaliosios viešosios gėrybės pavyzdžių.

Nacionalinės viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prie nacionalinių viešųjų gėrybių priskiriamos tik tos viešosios gėrybės, kuriomis gali ir naudojasi tik tos šalies gyventojai. Pvz., išsilavinimas priskiriamas nacionalinėms viešosioms gėrybėms.

Vietinės viešosios gėrybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietinės viešosios gėrybės yra tokios viešosios gėrybės, kurios teikiamos tam tikroje teritorijoje. Jomis naudojasi tik tie visuomenės nariai, kurie būtent toje teritorijoje ir gyvena. Taigi, vietine viešąja gėrybe naudojasi tos teritorijos, kurioje yra ta viešoji gėrybė, gyventojai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • A. Degutis - „Individualizmas ir visuomeninė tvarka“, 1998.