Viešojo valdymo reformos (1984 - 1994) Naujojoje Zelandijoje

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Viešojo valdymo reformas (1984 - 1994) Naujojoje Zelandijoje - įtakojo dabartinis viešasis sektorius, kuris yra ypač sudėtinga išteklių paskirstymo sistema, veikianti nuolat kintančioje aplinkoje, tad valdymas turi itin lanksčiai spręsti sudėtingiausius klausimus. Tai skatino ieškoti efektyvesnių viešojo administravimo modelių, kurie tenkintų didesnius viešajam valdymui keliamus reikalavimus. Brendo suvokimas, kad viešasis valdymas veikia neveiksmingai ir reikalauja esminių pokyčių, reformų. [1]

Viešojo valdymo reformų priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Finansinė ir ekonominė krizė, kurią sukėlė labai sumažėjęs eksportas į Jungtinę Karalystę, didelė nacionalinė skola, ekonomikos sąstingis, valiutos kritimas.
  • Tikslas sumažinti aprūpinimo ir socialinės apsaugos išlaidas, mažinti biurokratizmo naštą bei pertvarkyti socialinę politiką.
  • Socialiniai ir demografiniai pokyčiai (iki 1984 m. nedarbo lygis Naujojoje Zelandijoje paprastai buvo žemas (mažiau kaip 5 proc.) - Jis sparčiai augo nuo 1985 m. iki dešimtojo dešimtmečio pradžios, 1992 - 1993 m. pasiekdamas daugiau kaip 10 proc.).
  • Politinė sistema - naujos valdymo idėjos, piliečių spaudimas, partijų pilietinės idėjos.

Viešojo valdymo reformų tikslai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kur tik įmanoma, decentralizuoti.
  • Kur tik įmanoma suteikti pirmenybę privačiajam sektoriui.
  • Darbo procesą atskirti nuo reguliavimo.
  • Teikti pirmenybę vienos funkcijos organizacijoms.
  • Mokesčių reforma – valstybinio finansų reguliavimo panaikinimas ir privatizavimas.
  • Politiką atskirti nuo einamųjų funkcijų.
  • Finansavimą atskirti nuo pirkimo ir pirkimą nuo tiekimo.
  • Siekti trumpų hierarchijų.
  • Tiekimą atskirti nuo audito ir patikrinimo.
  • Siekti „teisinės“ atsakomybės.
  • Teikti pirmenybę mažoms organizacijoms.
  • Leisti įvairių formų administracines struktūras.

Įvykdytos reformos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1986 m. Valstybinių įmonių įstatymas

  • Seniesiems prekybos skyriams ir įmonėms suteikė pagrindą pagal privataus sektoriaus reikalavimus persitvarkyti į komercines firmas.
  • Prekybinė veikla atskiriama nuo administracinės veiklos ir reguliavimo

1988 m. Valstybinio sektoriaus įstatymas

  • Personalo galios decentralizuotos, vyresnieji valstybės tarnautojai įdarbinami pagal su jų veikla susietas sutartis.
  • Generaliniai direktoriai tapo visiškai atskaitingi už produktyvų ir efektyvų savo departamentų tvarkymą, tapo savo departamentų personalo vadybininkais.
  • Stambios departamentų struktūros suskaldytos į mažesnes agentūras, kurių kiekviena turi tiksliai apibrėžtus uždavinius ir planuojamus rodiklius.

1989 m. Viešųjų finansų įstatymas

  • Įvedė prieaugio apskaitą ir reikalavo daugiausia dėmesio skirti išeigai ir išdavoms, o ne sąnaudoms ir veiklai.

1994 m. Fiskalinės atsakomybės įstatymas

  • Įpareigojo vyriausybę paskelbti savo fiskalinius tikslus ir paaiškinti, kaip jie siejami su patvirtintais atsakingo fiskalinio valdymo principais.

Teigiami reformų rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Atotrūkis tarp to, ko buvo norima, ir ką buvo įmanoma padaryti, buvo mažesnis negu daugelyje kitų šio tyrimo šalių.
  • Nuo 1988 iki 1994 m. viešosios tarnybos darbo vietų skaičius sumažėjo nuo 88 tūkst. iki 37 tūkst.
  • Valstybiniame prekybos sektoriuje buvo pasiekta nemažo našumo ir kokybės pagerėjimo.
  • Esama kur kas daugiau lankstumo užimtumo srityje.
  • Darbo proceso vadybininkai turi decentralizuotų galių.
  • Yra gerokai daugiau informacijos apie veikos kokybę viešojoje sferoje.

Neigiami reformų rezultatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. KTU „Naujoji viešoji vadyba“, Technologija 2007.
  2. C. Pollit ir G. Bouckaert „Viešojo valdymo reforma“, Algarvė 2001.