Vidzgailų apylinkė

Koordinatės: 54°20′š. pl. 23°24′r. ilg. / 54.33°š. pl. 23.40°r. ilg. / 54.33; 23.40
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

54°20′š. pl. 23°24′r. ilg. / 54.33°š. pl. 23.40°r. ilg. / 54.33; 23.40

  Vidzgailų apylinkė
Centras Vidzgailai
apylinkė
TSRS topografija
Valsčiaus apylinkė
Valsčius Rudaminos valsčius
Apskritis Lazdijų apskritis
Rajono apylinkė
Rajonas Lazdijų rajonas (1950–1963)
Sritis Kauno sritis
Dabartinė seniūnija
Būdviečio seniūnija, Šeštokų seniūnija

Vidzgailų apylinkėLietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas pietų Lietuvoje.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Rudaminos valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Lazdijų rajonui.[2] 1954 m. prijungtos Mikniškių apylinkė, Maišymų apylinkė, Dzūkų apylinkė ir dalis Vingrėnų apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Vidzgailų apylink prijungta prie Būdviečio apylinkės ir Rudaminos apylinkės.[3]

Apylinkės istorija
Data Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkio subjektai Gyvenvietės
1954-05-25
(Išsamiau)
„Aušros“, „Artojo“ kolūkiai ir Aštriosios Kirsnos tarybinis ūkis [4]
1959-02-01
(Išsamiau)
50,53 „Artojo“ kolūkis, „Aušros“ kolūkis, Aštriosios Kirsnos tarybinis ūkis [5] 21 kaimas

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 72
  2. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 5
  3. Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 22–24
  4. LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 22–23
  5. Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 228