Višnivecų rūmai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Višnivecų rūmai
Dvaro rūmai
Dvaro rūmai
Vieta Ternopilio sritis, Zbaražo rajonas, Višnivecų kaimas
Įkurtas XVI a. pabaiga (vėliau perstatyti)
Rūmų stilius Klasicizmas, istorizmas
Bajorų giminės Višniaveckiai, Mniškos
Parkas anglų stiliaus parkas

Višnivecų rūmai (ukr. Вишніве́цький пала́ц) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių Višniaveckių tėvonija ir pagrindinė rezidencija. Rūmai stovi Višnivecų kaime, Ternopilio srityje, Ukrainoje.

Apžvalga[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietoj medinės, apsauginės pilies kunigaikštis Jeremijus Mykolas Višniaveckis, Abiejų Tautų Respublikos karinis ir politinis veikėjas, Rusios vaivada pastatė dviejų aukštų rūmus su kampiniais triaukščiais bokštais (architektas J.B. Deprė). Vėliau rūmai buvo perstatyti. Dabartinę išvaizdą rūmai įgavo nuo XVIII amžiaus pabaigos.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Napoleonas Orda. Višnivecų rūmai (XIX a.)

1395 m. ATR kunigaikščio Algirdo ir jo antrosios žmonos Julijonos Tverietės sūnus Kaributas Višnivecuose, kuriuos jam perdavė valdyti Vytautas Didysis, ant Horynės upės dešiniojo kranto pastatė pirmą medinę pilį.[1] Nuo šių metų pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ir buvo paminėti Višnivecai.

Totoriai XV–XVI a. medinę Višnivecų pilį puolė dvylika kartų. Pilis nukentėjo.[2]

XV amžiuje Zbaražo žemės valdytojo Mykolo Zbaražiečio, kuris laikomas Višniaveckių giminės pradininku, nurodymu ant kairiojo Horynės kranto buvo pastatyta nauja pilis. 1530 m. šalia pilies iškilo Kristaus Žengimo į dangų cerkvė. 1640 m. kunigaikštis Jeremijus Mykolas Višniaveckis pilį rekonstravo: ji tapo kvadratine su gynybiniais bastionais kampuose. Chmelnickio sukilimo metu Višnivecai buvo užimti ir sugriauti kazokų, vėliau totorių.

17301744 m. Mykolas Servacijus Višniaveckis kartu su žmona Tekle Radvilaite taip pat rekonstravo bastioninius rūmus. Įrengė rezidenciją, didžiulį parką. Buvo atskirta Kristaus Žengimo į dangų cerkvė. Minėtoje cerkvėje palaidotas legendinis iš šių vietų kilęs kazokų vadas kunigaikštis Dmitro Višniaveckis – Baida iš Gediminaičių dinastijos.[3][4][5]

Mirus Mykolui Servacijui Višniaveckiui Višnivecai vedybų keliu atiteko Mniškoms.

Nuo 1852 m. iki 1917 m. Višnivecų rūmai priklausė apie dešimčiai skirtingų valdytojų. XX amžiaus pradžioje rūmų savininku tapo generolas Pavelas Demidovas, kuris Kijevo architekto Vladislovo Gorodeckio pagalba rūmus remontavo. Rūmai smarkiai nukentėjo I pasaulinio karo metu. 1944 m. rūmai ir šalia veikęs vienuolynas beveik visiškai sudegė. Po II pasaulinio karo rūmuose veikė biblioteka, kultūros namai, technikos mokykla.

Nuo 2005 m. Višnivecų rūmų – parko kompleksas įrašytas į saugomų Ternopilio rūmų ir pilių sąrašą. 2007 m. iš rūmų iškelta biblioteka, veikę klubai. Rūmai baigti rekonstruoti 2014 m.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rūmų ansamblį sudaro rezidentiniai pasagos plano rūmai su dviem fligeliais, dveji vartai ir XVIII a. parkas. Rūmai vėlyvojo baroko arba klasicizmo. Višniaveckiai ir vėlesni šeimininkai šiuose rūmuose turėjo ypatingai garsią paveikslų galeriją, kurioje buvo Lenkijos ir Lietuvos karalių, kunigaikščių ir magnatų portretų. Tačiau XIX a., keičiantis rūmų savininkams, paveikslai buvo išvežti ir išparduoti.[6]

Reikšmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Višnivecų rūmai įtraukti į Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinį sąrašą.[7]

Višnivecų rūmuose yra apsilankęs rašytojas Onorė de Balzakas.[8]

Višnivecų rūmus kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vėliau Abiejų Tautų Respublikos paveldą tyrinėjo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarė Birutė Valionytė.

Galerija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Višnivecų rūmų panorama iš fasadinės pusės

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. III tomas, p. 606–613.
  2. Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. III tomas, p. 606–613.
  3. Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. III tomas, p. 606–613.
  4. Петро Кралюк : Реальний та легендарний Байда-Вишневецький, 2014 [[1]]
  5. Ковбаса В. Князь Дмитро Вишневецький (Байда) в українському епосі // Київська старовина № 2 – 2008. – С. 150–167. – Бібліогр.: С. 165–167. (Закінч., поч. у № 1, 2008).
  6. Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [2]
  7. Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [3]
  8. Lietuvai reikšmingų nekilnojamojo kultūros paveldo objektų, esančių dabartinės Ukrainos Respublikos teritorijoje, inventorinis sąrašas [4]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Birutė Valionytė. Didžioji Lietuva: fotoalbumas. – Vilnius: Artlora, 2009–2012. – 3 d.:
  • Kn. 1: Baltarusija. Gardino ir Vitebsko sritys. – 2009. – 589 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-28-1.
  • Kn. 2: Baltarusija. Bresto, Gomelio, Minsko, Mogiliovo sritys. – 2009. – 585 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-30-4.
  • Kn. 3: Ukraina. – 2012. – 655 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-508-35-9.
  • Нельговский Ю., Годованюк Е. Каменные замки Западной Украины конца XVI – первой половины XVIII в. // Архитектурное наследство. – М., 1986. – Т. 34;
  • Шот М. Вишневецькі повернулися в родове гніздо// Вільне життя плюс. – Т., 2016. – № 89 (15825) (16 лист.). – С. 6. – (Люди і час).
  • Шот М. Вишневецькі повернулися в родове гніздо// Урядовий кур'єр. – К., 2016. – № 218 (5838) (19 лист.). – С. 7. – (Культура).
  • Wiśniowiec // Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. – Warszawa : Filip Sulimierski i Władysław Walewski, 1893. – T. XIII : Warmbrun – Worowo. (пол.) – S. 614–617.
  • Tautvydas Kontrimavičius. Apie vieną kelionę Didžiosios Lietuvos takais, per atminties brūzgynus, 2019. [5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka