Višištadvaita vedanta

Višištadvaita vedanta (skr. विशिष्टाद्वैत = IAST: Viśiṣṭādvaita) – panenteizmui artima viena iš trijų kertinių vedantos mokyklų. Višištadvaitos vedantos pagrindėjas – Ramanudža. Egzistuoja dvi mokyklos – vadakalajus bei tenkalajus.

Brahmanas suprantamas kaip vienintelė realybė, jo požymiai – materialusis ir dvasinis pasaulis. Nuo advaitos vedantos ši mokykla skiriasi tuo, kad iš tikro esančiais pripažįsta materialųjį pasaulį ir žmogaus individualybę, atmeta majos (kaip visuotinės regimybės) sampratą. Žmogaus siela, nepaisant to, kad priklauso nuo Brahmano ir esti jo dalis, egzistuoja autonomiškai ir atsako už savo poelgius. Kelias į mokšą (dvasinį išsilaisvinimą) veda per bhaktį ir prapatį (atsidavimą Dievui). Aukščiausioji žinojimo atmaina – bhaktis.

Išsiskiria vadakalajaus bei tenkalajaus sekėjų požiūris į tai, ko reikia išsilaisvinimui pasiekti. Anot pirmosios mokyklos sekėjų, be žmogaus pastangų išsilaisvinimas nepasiekiamas. Antrosios mokyklos sekėjai mano, kad būtina esanti vienintelė Dievo malonė.

Ramanudža, laikomas iškiliausiu višištadvaitos vedantos atstovu, susistemino ir išrutuliojo savo pranokėjų Nathamuni (X a.) bei Jamunačarjos (X–XI a.) mintis. Jis buvo tarp pirmųjų, pradėjusių tapatinti Brahmaną ir asmeninį Dievą. Vieni iš toliau rutuliojusių šio mąstytojo idėjas – Vedantadešika, Pilajus Lokačarja (1205–1311 m.).