Vestermarko efektas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vestermarko efektas (angl. Westermarck effect) - reiškinys, kai kartu vaikystėje augę individai vienas kitam nejaučia seksualinio potraukio[1]. Kartais vadinamas „atvirkštiniu seksualiniu imprintingu“: du ankstyvoje vaikystėje (iki 6 m. amžiaus) kartu augę žmonės vienas kitam nejaučio seksualinio geismo. Šį reiškinį pirmas formaliai aprašė suomių antropologas Edvardas Vestermarkas (suom. Edvard Westermarck). Vestermarko efektas stebėtas daugelyje vietovių ir kultūrų, pvz., Izraelio kibucuose, ar Kinijos Šim-pua santuokose.

Vestermarko efektas kibucuose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izraelio kibucuose (komunose) vaikai būdavo auginami kartu grupėse pagal amžių, ne pagal kraujo giminystę. Taip užaugusių žmonių santuokų dėsningumų tyrimai parodė, kad iš beveik 3000 tirtų santuokų, kai tuokėsi kibucuose užaugę žmonės, tik 14 buvo su buvusiais kibucų vaikais iš tų pačių grupių. Ir tose pačiose 14 porų pirmus 6 gyvenimo metus jie praeido ne vienoje grupėje. Nors jų tėvai dažnai norėjo, kad būsimi žentai ar marčios būtų iš jų bendraamžių kibuce. Šie tyrimo rezultatai ne tik rodo, kad Vestermarko efektą galima aptikti, bet ir tai, kad jis veikia kritiniame laikotarpyje iki 6 metų.[2]

Vestermarko efektas šim-pua santuokose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Taivane buvo tirtos vadinamosios mažamečių santuokos. Vaikų santuokas tėvai sutardavo dar vaikams esant labai mažiems. Vos paaugusias mergaites atiduodavo į būsimų vyrų šeimas, kur tuo metu augdavo panašaus amžiaus sūnus būsimas žentas. Mažos mergaitės būdavo auginamos kaip būsimos žmonos augantiems sūnums. Tokiose šeimose būsimi vyras ir žmona augdavo kartu, kaip kad broliai ir seserys kitokiose šeimose. Tokios šeimos, kur vyras ir žmona buvo auginti kartu, buvo tradicinės, tačiau nebuvo sėkmingos:

  • vaisingumas jose buvo mažesnis 31 procentu,
  • skyrybų skaičius jose buvo triskart didesnis, negu šeimose, kur vyras ir žmona neaugo kartu.[3]

Atskirai augę seserys ir broliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kai kritiniame laikotarpyje tarp brolių ir seserų nebūna glaudaus bendravimo (pvz., brolis ir sesuo auga atskirai ir iki užaugo niekada nesutiko vienas kito) susitikė suaugę jie gali laikyti vienas kitą seksualiai labai patraukliais. Šis efektas žinomas kaip genetinis seksualinis potraukis (angl. genetic sexual attraction). Šis stebėjimas atitinka Vestermarko efekto, kuris susiformavo tam, kad panaikinti inbrydingo tikimybę, nebuvimą.

Vestermarkas ir Froidas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zigmundas Froidas įrodinėjo, kad vaikai kaip vienos šeimos nariai natūraliai geidžia vienas kito, todėl visuomenėje atsirado incesto tabu.[4]. O Vestermarkas įrodinėjo atvirkščiai, kad tabu atsirado kaip natūrali įgimtų polinkių išraiška.

Steven Pinker rašė:

Idėja, kad berniukai nori miegoti su savo motinomis daugelį vyrų pribloškia kaip kvailiausias dalykas, ką jie yra girdėję. Akivaizdu, kad Froidui atrodė priešingai, kuris rašė, kad jis, būdamas dar berniukas vieną kartą patyrė erotinę reakciją stebėdamas besirengiančią motiną. Bet Froidas buvo augintas žindyvės, todėl galbūt ankstyvoje vaikystėje nepatyrė to glaudumo su savo motina, kuris jo suvokimo sistemoje būtų suformavęs įspūdį, kad misis Froid yra jo motina.[5]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Westermarck, Edvard A. (1891). The history of human marriage. New York: Macmillan
  2. Shepher, Joseph (1983). Incest: A Biosocial View. New York: Academic Press. ISBN 0126394601.
  3. [Wolf A.P., Huang C (1980) Marriage and Adoption in China. Stanford: Stanford University Press.]
  4. Freud, S. (1913) Totem and Taboo in The Standard edition of the Complete Psychological works of Sigmund Freud, Vol XIII
  5. Pinker S. (1997) How the Mind Works.