Pereiti prie turinio

Veronos šv. Zenono bazilika

Koordinatės: 45°26′33″ š. pl. 10°58′45″ r. ilg. / 45.44250°š. pl. 10.97917°r. ilg. / 45.44250; 10.97917
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

45°26′33″ š. pl. 10°58′45″ r. ilg. / 45.44250°š. pl. 10.97917°r. ilg. / 45.44250; 10.97917

Veronos šv. Zenono bazilika
Vyskupija Veneto
Dekanatas Veronos
Savivaldybė Venetas
Gyvenvietė Verona
Adresas Piazza San Zeno, 2, 37123
Statybinė medžiaga tinkuotas mūras
Pastatyta (įrengta) 967 m.
Stilius romanika

Veronos šv. Zenono bazilika (it. San Zeno Maggiore, Verona) – viena svarbiausių Veronos miesto bažnyčių Italijoje, skirta miesto globėjui šv. Zenonui. Tai vienas geriausiai išlikusių romaninio stiliaus sakralinių pastatų Šiaurės Italijoje. Bazilika yra populiarus turistinis taškas todėl įėjimas į baziliką yra mokamas.

Šv. Zenono bazilika buvo pastatyta siekiant pagerbiant Veronos vyskupą šv. Zenoną, kuris gyveno IV a.. Pirmoji bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta V a., o dabartinis pastatas pradėtas statyti IX a. ir iš esmės užbaigtas XII a. Per šimtmečius bazilika buvo kelis kartus restauruota, ypač po 1117 m. įvykusio žemės drebėjimo, kuris smarkiai apgadino pastatą.

Šalia bazilikos kadaise veikė šv. Zenono abatija, kuri buvo vienas svarbiausių benediktinų vienuolynų regione. Abatija buvo aktyvi nuo VIII a. iki XVIII a., kai ji buvo uždaryta per Napoleono valdymo laikotarpį. Ji atliko reikšmingą vaidmenį miesto religiniame ir kultūriniame gyvenime, taip pat buvo svarbus švietimo ir menų centras.

Bazilika yra puikus romaninio stiliaus pavyzdys. Fasadas puoštas puošniu rozetiniu langu ir bronzinėmis durimis, kurios dekoruotos biblinėmis scenomis. Interjere išsiskiria didelis nefų aukštis ir gotikinio stiliaus lubos.

Bazilikos viduje saugomos įvairios freskos, datuojamos XIII–XV amžiais. Požeminėje kriptoje yra saugomi šv. Zenono palaikai.

Šv. Zenono bazilika taip pat yra susijusi su garsia Romeo ir Džuljetos legenda. Pasak legendos čia galėjo būti įvykusi Romeo ir Džuljetos vestuvių ceremonija, kaip aprašyta Viljamo Šekspyro tragedijoje „Romeo ir Džuljeta“.[1]