Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis
| Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis | |
|---|---|
 | |
| Pavadinimas | Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis |
| Kilmės šalis | Lietuva |
| Režisierius | Janina Lapinskaitė |
| Prodiuseris (-iai) | Kęstutis Petrulis |
| Scenaristas (-ai) | Janina Lapinskaitė |
| Metai | 2002 |
| Žanras | Dokumentika |
| Trukmė | 55 min. |
| Kalba | lietuvių k. |
Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis (angl. The Life of Venecijus and Death of Caesar) – 2002 m. sukurtas lietuviškas 55 min. dokumentinis filmas, pasakojantis apie ūkininką, kaimo keistuolį Venecijų, kurio artimiausias draugas – paršelis Cezaris.
Apie filmą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
„Nesikark šiandien, jei gali pasikarti rytoj“, – tikina save vienišas ūkininkas Venecijus, leidžiantis dienas su paršeliu Cezariu. Jie abu labai svarbūs vienas kitam, tačiau vieną dieną jiems tenka išsiskirti. Penktą dešimtį bebaigiantį Venecijų paliko žmona, vaikai. Ištuštėjusiame ūkyje jis bando prisijaukinti vienatvę, kaip prisijaukino ir savo vienatvės liudininką paršelį Cezarį. Venecijus gyvena savo pasaulyje tarsi visiškai susitaikęs su vienatve, kuri yra neatskiriama jo egzistencijos dalis. Šiuo filmu režisierė Janina Lapinskaitė nuosekliai tobulina savitą, "tarpinį" tarp vaidybinio ir dokumentinio kino stilių.
Filmo herojus – kaimo keistuolis, tautodailininkas, medžio drožėjas Venecijus Jočys, 1999 m. Liongino Šepkos premijos laureatas.[1] Jį išgarsino ne tik režisierės Janinos Lapinskaitės filmas, bet ir itin originali akcija. Stojimo į Europos Sąjungą dieną, kai šalies gyventojai buvo kviečiami vienu metu įjungti visas šviesas, Venecijus, kad Lietuva geriau būtų matoma iš kosmoso, sudegino savo kluoną.
Šis filmas galėjo turėti tęsinį, nes režisierės Janinos Lapinskaitės studentai labai apgailestavo dėl liūdnos Cezario baigties ir padovanojo Janinai kitą mažą paršelį, kurį nupirko iš ūkininko. Po to su savo vyru Algimantu Puipa prižiūrėjo tą paršelį daugiabučio rūsyje.[2]
Kūrybinė grupė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Kompanijos – „Beta CAM“, studija „2000“,
- Režisierė, scenaristė – Janina Lapinskaitė,
- Prodiuseris – Kęstutis Petrulis,
- Operatorius – Martynas Vidzbelis.
Festivaliai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Filmas apdovanotas Spaudos prizu Tarptautiniame naujojo dokumentinio kino festivalyje „Flahertiana“ Permėje (Rusija), Televizijos prizu Tarptautiniame Avancos kino festivalyje (Portugalija), pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Tarptautiniame kino forume „Arsenals“ Rygoje (Latvija).[3]