Vedantadešika
Vedantadešika (skr. वेदान्तदेशिकः = IAST: Vedāntadeśika-. tikr. Veṅkaṭanātha; g. 1268 m. Tupule (šalia Kančipuramo) – m. 1370 m. Šrirangame, Tamilnade) – indų filosofas, religinis veikėjas, rašytojas. Laikomas viena kertinių višištadvaitos vedantos figūrų, vaišnavizmo judėjimo Vadakalai Pietų Indijoje pradininkas.[1]
Nors ir susituokęs, atsidėjo religiniam lavėjimui bei kūrybai. Maždaug 1295 m. tapo religiniu mokytoju, vadinamuoju ačarja.[1] Nugyveno ilgą gyvenimą, mirė sulaukęs kone 100 m.[2]
Komentuodamas, ką reiškia prapatė (atsidavimas Dievui), tvirtino, jog tikintysis turi dėti pastangas neprarasti Dievo malonės. Kaip vaizdžiai pailiustravo Vedantadešika, siela turi būti įsitvėrusi Dievo, tartum mažas beždžioniukas – savo motinos.[1]
Vedantadešika – 100 su viršum veikalų autorius (tai teologiniai, filosofiniai traktatai, 30 religinių poemų, drama), kūręs sanskrito, prakritų, tamilų kalbomis.[2][1] Tarp jo kūrinių yra višištadvaitos vedantos logikos traktatas „Njaja-parišudhi“, religiniai himnai, Bhagavadgytos komentarai, poema „1008 eilėraščiai apie Viešpaties sandalus“, poema apie Krišnos gyvenimą „Jadavabhjudaja“, meilės poema „Gulbės pranešimas“, alegorinė drama „Sankalpasūrjodaja“.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Vedantadešika. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-02-11.
- ↑ 2,0 2,1 Vedāntadeśika. Encyclopedia.com. Nuoroda tikrinta 2025-02-11.