Pereiti prie turinio

Vatikano apaštališkoji biblioteka

Koordinatės: 41°54′17″ š. pl. 12°27′16″ r. ilg. / 41.90472°š. pl. 12.45444°r. ilg. / 41.90472; 12.45444
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vatikano apaštališkoji biblioteka
lot. Bibliotheca Apostolica Vaticana

Vatikano bibliotekos Siksto salė
Žemėlapis
VietaVatikano vėliava Vatikanas
Įkurta1475 m.
Kolekcija75 000 kodeksų, 1,1 mln. knygų
DirektoriusGiovanni Cesare Pagazzi
Svetainėwww.vaticanlibrary.va
Meloco da Forli freska „Sikstas IV skiria Platiną Vatikano bibliotekos prefektu“ (1477 m., Vatikano muziejai).
Lubų freska Siksto salėje.

Vatikano apaštališkoji biblioteka (lot. Bibliotheca Apostolica Vaticana) – Šventojo Sosto valstybinė biblioteka, veikianti Apaštališkuosiuose rūmuose, Vatikane.[1] Įkurta 1475 m.[2] Viena seniausių pasaulio bibliotekų ir viena gausiausių rankraščių saugyklų.[3] Sukaupta 75 000 kodeksų, 1,1 mln. spausdintų knygų, iš kurių apie 8500 inkunabulų.[4] Bendras lentynų ilgis – 42 kilometrai.[5]

Apie bibliotekos istoriją iki XIII a. žinoma nedaug. Manoma, kad jos rinkinių kolekcija buvo nedidelė iki popiežiui Mikalojui V (1447–1455) ją papildant rankraščiais iš Konstantinopolio bibliotekos.[3] Popiežiai Sikstas IV (1471–1484) ir Julijus II (1503–1513) dar labiau išplėtė biblioteką, o valdant Sikstui V (1585–1590) architektas Domenikas Fontana pastatė dabartinį bibliotekos pastatą.[3]

XVII a. pradžioje nuo bibliotekos atskirtas Vatikano apaštališkasis archyvas, kuriame saugoma dar 150 000 vienetų dokumentų.

Vienu metu bibliotekoje gali dirbti 200 mokslininkų, o per metus joje apsilanko 4–5 tūkst. mokslininkų.[6]

Istorija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istorikai paprastai bibliotekos istoriją skirsto į 5 laikotarpius: iki Laterano, Laterano, Avinjono, iki Vatikano ir Vatikano.[7]

Ištakos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Laikotarpis iki Laterano, apimantis bibliotekos ištakas, prasidėjo ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis. Iš šio laikotarpio išlikę tik keletas rankraščių, kai kurie jų labai vertingi.

Laterano laikotarpis prasidėjo biblioteką perkėlus į Laterano rūmus ir tęsėsi iki popiežiaus Bonifaco VIII, sukaupusio vieną didžiausių iliustruotų rankraščių kolekcijų Europoje, pontifikato pabaigos 1303 m. Tais pačiais metais Laterano rūmus sudegino ir rankraščių kolekciją pavogė Prancūzijos karalius Pilypas IV Gražusis.[8]

Avinjono laikotarpis prasidėjo 1309 m., kai 7 iš eilės popiežiai rezidavo Avinjono mieste, Prancūzijoje. Tuomet itin išaugo knygų ir archyvinių dokumentų kolekcija. 1377 m. popiežiaus rezidencija grąžinta į Romą.

Laikotarpis iki Vatikano truko nuo 1370 iki 1447 m. Šiuo laikotarpiu dalis bibliotekos rinkinių buvo Romoje, Avinjone ir kitur. Popiežius Eugenijus IV buvo sukaupęs 340 rankraščių kolekciją.[9]

Įsteigimas Vatikane

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1451 m. popiežius Mikalojus V, norėdamas į Romą pritraukti mokslininkų, siekė Vatikane įkurti viešąją biblioteką.[10][2] Jis papildė savo pirmtakų kolekciją (350 kodeksų graikų, lotynų ir hebrajų kalbomis) asmeniniu rinkiniu, įskaitant iš Konstantinopolio bibliotekos įsigytais rankraščiais.[3] 1455 m., mirus Mikalojui V, kolekcija buvo išaugusi iki 1200 knygų, iš jų 400 – graikų kalba.[11] 1475 m. jo įpėdinis Sikstas IV patvirtino Vatikano bibliotekos įkūrimą.[2] Jo pontifikato metu įsigyta teologijos, filosofijos ir meninės literatūros.[8] 1475 m. fonduose buvo 3500, 1481 m. – 2527 rankraščiai.[12] Tuo metu tai buvo didžiausia knygų kolekcija Vakarų pasaulyje.[11]

Popiežius Julijus II nurodė išplėsti pastatą.[2] Apie 1587 m. popiežius Sikstas V pavedė architektui Domenikui Fontanai pastatyti naują bibliotekos pastatą.[2]

Kontrreformacijos metu, ėmus leisti „Draudžiamųjų knygų sąrašą“, apribota prieiga prie bibliotekos fondų. Mokslininkų, ypač protestantų, galimybės naudotis biblioteka buvo suvaržytos. XVII a. apribojimai panaikinti, o 1883 m. popiežius Leonas XIII vėl atvėrė biblioteką mokslininkams.[10][2]

1809 m. Napoleono Bonaparto įsakymu suimtas popiežius Pijus VII, o bibliotekos turinys konfiskuotas ir išvežtas į Paryžių, 1817 m. grąžintas.[2]

Fondai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vatikano bibliotekos fonduose yra daugiau kaip 80 000 archyvinių rankraščių (daugiausia lotynų ir graikų kalbomis), daugiau kaip 1,6 mln. spausdintų leidinių, apie 8600 inkunabulų, 330 000 graikų, romėnų ir popiežių monetų bei medalių.[3][10] Kasmet įsigyjama apie 6000 naujų knygų.[10]

Tarp žymiausių bibliotekos rinkinių yra Vatikano kodeksas (Codex Vaticanus, IV a.) – seniausias žinomas Biblijos rankraštis.

Rankraščiai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bibliotekoje saugomi žymūs rankraščiai:

  • Vatikano kodeksas (lot. Codex Vaticanus Graecus 1209, IV a.) – viena seniausių išlikusių Biblijų graikų kalba;
  • Barberini evangelija (VIII a.);
  • Romos bažnyčios sakramentų knyga (lot. Liber sacramentorum Romanae ecclesiae, VIII a.) – viena seniausių krikščionių liturgijos knygų;
  • Jozuės ritinys (X a.), Bizantijos iliustruotas rankraštis;
  • Loršo evangelija (lot. Codex Aureus Laureshamensis, IX a.) – iliustruota evangelijų knyga, parašyta 778–820 m.;
  • Bazilijaus II menologas (X–XI a.);[13]
  • Kroatijos maldaknygė (XIV a.);
  • Karolingų knygos (lot. Libri Carolini, VIII a.);
  • Vergilius Vaticanus;
  • Vergilius Romanus, Vergilijaus herojinio epo „Eneida“ ir poemos „Georgika“ fragmentus vaizduojantys rankraščiai (abu V a.).

Skaitmenizacija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2010 m. Vatikano biblioteka pradėjo įgyvendinti ilgalaikį projektą, kurio tikslas – suskaitmeninti visą istorinių rankraščių ir inkunabulų kolekciją bei padaryti ją prieinamą internete.[14] 2020 m. buvo suskaitmeninta apie 25 % dokumentų.[3]

Susijusios bibliotekos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vatikano apaštališkasis archyvas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pagrindinis straipsnis – Vatikano apaštališkasis archyvas.

Vatikano apaštališkasis archyvas, esantis greta bibliotekos, yra pagrindinis Šventojo Sosto paskelbtų teisės aktų, valstybinių dokumentų, laiškų ir kitų Bažnyčios per šimtmečius sukauptų dokumentų archyvas.[15] XVII a. popiežiaus Pauliaus V įsakymu archyvas buvo atskirtas nuo Vatikano bibliotekos, į kurią mokslininkai galėdavo patekti itin retai. Archyvas liko uždaras lankytojams iki 1881 m., kai popiežius Leonas XIII atvėrė jį mokslininkams, kurie kasmet išnagrinėja daugiau nei 1000 dokumentų.[16]

Vatikano filmoteka

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vatikano filmoteką 1959 m. įkūrė popiežius Jonas XXIII.[17] Kolekciją sudaro daugiau kaip 8 000 istorinių, komercinių ir dokumentinių filmų.[18]

Rinkinių galerija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Evangelija pagal Matą persų kalba – pirmasis persiškas rankraštis Vatikano bibliotekoje
    Evangelija pagal Matą persų kalba – pirmasis persiškas rankraštis Vatikano bibliotekoje
  • Žako Barbiro „Missa Virgo parens Christi“ (XV a.) iliustruotas rankraštis
    Žako Barbiro „Missa Virgo parens Christi“ (XV a.) iliustruotas rankraštis
  • XV a. žemėlapis „Mappamondo Borgiano“
    XV a. žemėlapis „Mappamondo Borgiano“
  • IV a. raižinys
    IV a. raižinys
  • Antono Rafaelio Mengso lubų freska „Istorijos triumfas prieš laiką“
    Antono Rafaelio Mengso lubų freska „Istorijos triumfas prieš laiką“
  • Vengrijos šventojo Emeriko legendos iliuminacija, apie 1335 m.
    Vengrijos šventojo Emeriko legendos iliuminacija, apie 1335 m.
  • „Dovydo ir Galijoto kova“, Psalmių knyga, apie 1059 m.
    „Dovydo ir Galijoto kova“, Psalmių knyga, apie 1059 m.
  • Dramblio kaulo plokštės (Loršo evangelijos galinis viršelis)
    Dramblio kaulo plokštės (Loršo evangelijos galinis viršelis)

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. ↑ „Vatikano apaštališkoji biblioteka“. vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-04-30.
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 Meert, Deborah. „A History of the Vatican Library“. capping.slis.ualberta.ca. University of Alberta. Suarchyvuotas originalas December 8, 2013. Nuoroda tikrinta 31 July 2014.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 „Vatican Apostolic Library“. www.britannica.com. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2025-04-30.
  4. ↑ „The Vatican Library Goes Online and Digitizes Tens of Thousands of Manuscripts, Books, Coins, and More“. Open Culture. January 6, 2020. Suarchyvuota iš originalo 22 April 2022. Nuoroda tikrinta April 5, 2022.
  5. ↑ Del Nibletto, Paolo (6 May 2014). „The Vatican Library CIO's sacred mission: To digitize everything“. itworldcanada.com. IT World Canada. Suarchyvuota iš originalo 10 March 2024. Nuoroda tikrinta 28 July 2014.
  6. ↑ Taylor, Lesley Ciarula (2 May 2013). „Digitizing history: 82,000-manuscript collection Vatican Library goes online“. Toronto Star. Suarchyvuota iš originalo 2 April 2015. Nuoroda tikrinta 28 July 2014.
  7. ↑ Strayer, Joseph, red. (1989). Dictionary of the Middle Ages. Scribner. ISBN 0684190737.
  8. ↑ 8,0 8,1 Wiegand, Wayne A.; Davis, Donald G., eds. (1994). Encyclopedia of Library History. New York: Garland. p. 653. ISBN 0824057872.
  9. ↑ Mycue, David (1981). „Founder of the Vatican Library: Nicholas V or Sixtus IV?“. The Journal of Library History. University of Texas Press. 16 (1): 121–133. JSTOR 25541179. Suarchyvuota iš originalo 14 February 2022. Nuoroda tikrinta 7 October 2020.
  10. ↑ 10,0 10,1 10,2 10,3 Bloom, Ocker. „The Vatican Library and its History“. Ibiblio. Suarchyvuota iš originalo 10 February 2014. Nuoroda tikrinta 1 August 2014.
  11. ↑ 11,0 11,1 „The Library of Congress: Rome Reborn: The Vatican Library & Renaissance Culture - The Vatican Library - The City Reborn: How the City Came Back to Life“. Library of Congress. Nuoroda tikrinta 2 August 2014.
  12. ↑ Clark, John Willis (1899). On the Vatican Library of Sixtus IV.
  13. ↑ John W. Wohlfarth (1 September 2001). Elysium. AuthorHouse. p. 128. ISBN 978-0-7596-5406-8.
  14. ↑ „DigiVatLib“. digi.vatlib.it. Suarchyvuota iš originalo 19 June 2017. Nuoroda tikrinta 2017-01-17.
  15. ↑ von Pastor, Ludwig Freiherr (1906). The History of the Popes: From the Close of the Middle Ages. Drawn from the Secret Archives of the Vatican and Other Original Sources, Volume 3. Trübner & Company Ltd. p. 31. Nuoroda tikrinta 28 July 2014. „papal account books.“
  16. ↑ „Table of Admittances to the Vatican Secret Archives in the Last Years“. Suarchyvuotas originalas 6 May 2011.
  17. ↑ „Statute of the Vatican Film Library“. vatican.va. Suarchyvuota iš originalo 3 June 2014. Nuoroda tikrinta 28 July 2014.
  18. ↑ „The Vatican Film Library celebrates its 60th anniversary“. Vatican News. 16 November 2019. Suarchyvuotas originalas 17 November 2019.

Nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vatikano_apaštališkoji_biblioteka&oldid=7552362"