Varnabūdės giria

Koordinatės: 54°37′40″ š. pl. 23°36′20″ r. ilg. / 54.62778°š. pl. 23.60556°r. ilg. / 54.62778; 23.60556
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Varnabūdžio miškas)

54°37′40″ š. pl. 23°36′20″ r. ilg. / 54.62778°š. pl. 23.60556°r. ilg. / 54.62778; 23.60556

Varnabūdės giria netoli Utalinkos
Varnabūdės girios eglynas su kiškiakopūsčių ir asiūklių pomiškiu

Varnabūdės giria, Varnabūdės miškai – miškų masyvas Lietuvoje, Kazlų Rūdos ir Marijampolės savivaldybių teritorijose, 9 km į pietus nuo Kazlų Rūdos. Užima 52,9 km² teritoriją.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Masyvą sudaro Varnabūdės, Klevinės ir Mikališkės miškai. Masyvas netaisyklingos formos, išskaidytas įsiterpiančių gyvenviečių, laukų ruožų. Pietiniu pakraščiu teka Jiesia (su intakais Egliniu, Mergašiliu), vakaruose išteka Sasna (su intakais Utalina, Santaka), šiaurėje – Vabalkšnė (su Asiniu). Upelių vagos sureguliuotos.

Būdingi vėlėniniai glėjiški ir glėjiniai sujaurėję priemoliai ir moliai. Paviršius lygus.

31-ajame miško kvartale yra archeologinis paminklas – Grabavos pilkapynas. Taip pat įsteigtas Varnabūdės pedologinis draustinis. Miške ar greta jo įsikūrusios gyvenvietės: Obelinė, Klevinė, Smalinyčia, Beržinbūdė, Mergašilis, Veselava, Mačiuliškės, Elniakalnis, Šarabūdė, Plutiškės, Utalinka, Gluškabūdė, Varnabūdė.

Medynai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Medynų sudėtis:

Pagal amžių medynus sudaro: jaunuolynai – 19 %, pusamžiai medžiai – 43 %, pribręstantys – 26 %, brandūs medynai – 12 %. Vidutinis medynų amžius – 49 metai[1].

Gyvūnija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Varnabūdės girioje sutinkami stambieji kanopiniai žinduoliai – šernai, stirnos, briedžiai, elniai. Yra usūrinių šunų, lapių, kiškių, kiaunių, voverių, ondatrų, bebrų. Sutinkamos jerubės, slankos, juodieji gandrai, plėšrieji paukščiai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas BrukasVarnabūdės giria. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 4 (Simno-Žvorūnė). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. // psl. 458–459