Pereiti prie turinio

Varian Fry

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Varianas Makis Frajus
Varian Mackey Fry
Gimė 1907 m. spalio 15 d.
Niujorkas
Mirė 1967 m. rugsėjo 13 d. (59 metai)
Redingas
Palaidotas (-a) Grinvudo kapinės, Niujorkas[1]
Alma mater Harvardo universitetas
Žinomas (-a) už veiklą Skubaus gelbėjimo komitete

Varianas Makis Frajus (angl. Varian Mackey Fry, 1907 m. spalio 15 d. – 1967 m. rugsėjo 13 d.) – amerikiečių žurnalistas, vadovavęs tinklui, kuris Viši režimo valdomoje Prancūzijoje padėjo 2 000–4 000 antinacistų ir žydų pabėgėlių išvykti iš nacistinės Vokietijos bei išvengti holokausto.[2] Frajus buvo vienas iš penkių pirmųjų amerikiečių, gavusių Pasaulio tautų teisuolio garbės vardą, kurį Izraelis teikia nežydams, rizikavusiems savo gyvybe, kad išgelbėtų žydus nuo genocido.

Asmeninis gyvenimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Frajus vaikystėje

Frajus gimė Niujorke. Jo tėvai buvo Lilian ir Arturas Frajai. Tėvas – Volstrito firmos „Carlysle and Mellick“ vadybininkas.[3] 1910 m. šeima persikėlė į Ridžvudą Naujajame Džersyje. Frajus ten augdamas mėgo stebėti paukščius ir skaityti. Pirmojo pasaulinio karo metais, būdamas devynerių metų, Frajus su draugais surengė Amerikos Raudonojo kryžiaus turgų su vodevilio pasirodymu, ledų kiosku ir žuvų tvenkiniu lėšoms labdarai rinkti. Nuo 1922 iki 1924 m. mokėsi Hotčkiso (Hotchkiss) mokykloje, iš kurios išėjo dėl mokinių „krikštijimo“ ritualų. Vėliau mokėsi Riverdeilo kaimo mokykloje (Riverdale Country School), kurią baigė 1926 m.[4]

Frajus kalbėjo daugeliu kalbų ir gerai mokėsi, jis buvo vienas iš 10 % aukščiausius balus Harvardo universiteto stojamuosiuose egzaminuose surinkusių studentų.[4] 1927 m., mokydamasis paskutiniame Harvardo universiteto kurse, kartu su Linkolnu Kirsteinu įkūrė „Hound & Horn“ literatūros žurnalą. Už pokštą universiteto buvo laikinai suspenduotas ir turėjo kartoti kursą.[5][6] Per Kirsteino seserį Miną jis susipažino su būsima žmona Eilyn Eiveri Hjuz (Eileen Avery Hughes), septyneriais metais vyresne „Atlantic Monthly“ redaktore, baigusia Reudino (Roedean ) mokyklą ir Oksfordo universitetą. Nors, anot sūnaus, Frajus slapta buvo homoseksualus,[7] jis Eilyn vedė 1931 m. birželio 2 d.[6]

Žurnalistinė veikla

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dirbdamas užsienio korespondentu JAV žurnalui „The Living Age“, Frajus 1935 m. lankėsi Berlyne, kur jo matytas nacistų smurtas prieš žydus Frajų „padarė karštu antinacistu“. 1945 m. Frajus teigė „negalėjęs likti abejingas, esant bet kokiai galimybei išgelbėti bent keletą jų [nacistų] galimų aukų.“[5][8]

Po kelionės į Berlyną Frajus 1935 m. ėmė rašyti apie žiaurų Hitlerio režimo elgesį su žydais laikraštyje „The New York Times“. Jis parašė knygų apie užsienio reikalus Užsienio politikos asociacijai (Foreign Policy Association), tarp jų ir The Peace that Failed („Nepavykusi taika“).ref name="HR 2007">"House Resolution 743, 2007 - Honoring Varian Fry on the 100th anniversary of his birth." Archyvuota kopija vasario 21, 2014, iš Wayback Machine projekto. House of Representatives, United States. Retrieved: February 9, 2014.</ref>[9] Knygoje aprašomas sudėtingas politinis klimatas Pirmojo pasaulinio karo metu, Čekoslovakijos suirimas ir įvykiai prieš Pirmąjį pasaulinį karą.[10]

Skubaus gelbėjimo komitetas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atminimo lenta Berlyne

Sukrėstas regėtų įvykių, Frajus ėmė rinkti pinigus antinacistų judėjimams Europoje. Netrukus po 1940 m. birželio mėn. prasidėjusios Vokietijos invazijos į Prancūziją, kurią vokiečiai greitai okupavo, Frajus su draugais Niujorke įsteigė Skubaus gelbėjimo komitetą (angl. Emergency Rescue Committee, ERC).[2] Jį parėmė pirmoji ponia Eleanora Ruzvelt ir kiti.

1940 m. rugpjūčio Frajus jau buvo Komiteto atstovas Marselyje[11] ir siekė padėti žmonėms, bėgantiems nuo nacistų.[12][13] Komitetas mėgino apeiti biurokratizmą, įvestą Prancūzijos valdžios, kuri atsisakė išduoti vizas.[5] Frajus turėjo 3 000 $ ir trumpą sąrašą pabėgėlių (daugiausia Vokietijos žydų), kuriems grėsė būti suimtiems Gestapo agentų. Į jį kreipėsi kiti rašytojai antinacistai, avangardo menininkai, muzikai ir tūkstančiai kitų, desperatiškai ieškojusių būdo pabėgti iš Prancūzijos.[14]

Kai kurie istorikai vėliau pastebėjo, jog tai, kad baltaodis amerikietis protestantas taip rizikavo, kad padėtų žydams, buvo prilygintina stebuklui.[15]

Nuo 1940 m. Marselyje, nepaisant akylos kolaboracinės Viši režimo priežiūros,[16] Frajus ir nedidelė grupė savanorių žmones slėpė Er-Bel viloje (Villa Air-Bel), kol jie galėsią pabėgti.[2] Daugiau nei 2 200 žmonių buvo pervesti per sieną į Ispaniją, o tada – į neutraliąją Portugaliją, iš kurios jie laivais vyko į JAV.[17][18]

Variano Frajaus išgelbėti pabėgėliai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarp žmonių, kuriems padėjo Frajus, buvo:[19]

  • Hannah Arendt
  • Jean Arp
  • Hans Aufricht
  • Hans Bellmer
  • Georg Bernhard
  • Victor Brauner
  • André Breton
  • Camille Bryen
  • De Castro šeima
  • Marc Chagall su žmona Bella Rosenfeld
  • Frédéric Delanglade
  • Óscar Domínguez
  • Marcel Duchamp
  • Heinrich Ehrmann
  • Max Ernst
  • Edvard Fendler
  • Lion Feuchtwanger
  • Leonhard Frank
  • Giuseppe Garetto
  • Oscar Goldberg
  • Emil Julius Gumbel
  • Hans Habe
  • Jacques-Salomon Hadamard
  • Konrad Heiden
  • Jacques Hérold
  • Wilhelm Herzog
  • Berthold Jacob
  • Heinz Jolles
  • Erich Itor Kahn
  • Fritz Kahn
  • Arthur Koestler
  • Siegfried Kracauer
  • Wifredo Lam
  • Jacqueline Lamba
  • Wanda Landowska
  • Lotte Leonard
  • Claude Lévi-Strauss
  • Jacques Lipchitz
  • Alberto Magnelli
  • Alma Mahler
  • Jean Malaquais
  • Bohuslav Martinů
  • Golo Mann
  • Heinrich Mann
  • Valeriu Marcu
  • André Masson
  • Roberto Matta
  • Walter Mehring
  • Alfredo Mendizábal
  • Otto Fritz Meyerhof
  • Boris Mirkine-Guetzevitch
  • Hans Namuth
  • Hans Natonek
  • Ernst-Erich Noth
  • Max Ophüls]
  • Hertha Pauli
  • Benjamin Péret
  • Alfred Polgar
  • Poliakoff-Litovzeff
  • Peter Pringsheim
  • Denise Restout
  • Hans Sahl
  • Jacques Schiffrin
  • Anna Seghers
  • Victor Serge
  • Ferdinand Springer
  • Fred Stein
  • Bruno Strauss
  • Sophie Taeuber
  • Remedios Varo
  • Franz Werfel
  • Kurt Wolff, Helen Wolff
  • Alfred Otto Wolfgang Schulze (Wols)
  • Camilla Koffler (Ylla)

Gyvenimas grįžus į JAV

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būna dalykų, kurie yra tokie siaubingi, jog dori vyrai ir moterys negali jais patikėti, tokie klaikūs, kad jų akivaizdoje civilizuotas pasaulis negalįs patikėti atsitraukia atatupstas. Naujienos apie sistemišką žydų naikinimą nacistų Europoje yra tokio pobūdžio... mes galime, nedelsiant ir be biurokratizmo, dabar pasiūlyti prieglobstį tai mažumai žmonių, kuriems pavyko pabėgti iš arijų rojaus. Vizų išdavimo procese būta biurokratinių uždelsimų, kurie tikrąja to žodžio prasme pasmerkė mirti daug ištikimų demokratų... Tai – iššūkis, kurio ignoruoti negalime.

“
”
Fry, Varian. "The Massacre of Jews in Europe." The New Republic, 1942.[20]

Frajus kritiškai pasisakė prieš JAV imigracijos politiką, ypač susijusią su žydų likimu Europoje. 1942 m. gruodžio mėn. laikraščio „The New Republic“ numeriui jis parašė tulžingą straipsnį The Massacre of Jews in Europe („Žydų žudynės Europoje“).[20]

Nors 1942 m. Frajus jau buvo atleistas iš pareigų Skubaus gelbėjimo komitete, amerikiečių gelbėtojai savanoriai pripažino, kad jo programa Prancūzijoje buvo itin veiksminga ir 1944 m. jį įdarbino, kad jis užkulisiuose vadovautų vėlyvajai Ruzvelto administracijos gelbėjimo programai – Karo pabėgėlių tarybai (War Refugee Board).[21]

Frajus ir jo žmona Eilyn išsiskyrė jam grįžus iš Prancūzijos. Ji susirgo vėžiu ir 1948 m. gegužės 12 d. mirė. Eilyn sveikstant ligoninėje, Frajus kasdien ją lankė ir jai skaitydavo. 1948 m. pabaigoje arba 1949 m. pradžioje Frajus susipažino su 16 metų jaunesne Anete Raili (Annette Riley). Jie susituokė 1950 m. ir turėjo tris vaikus, bet 1966 m. išsiskyrė, galbūt dėl Frajaus neracionalaus elgesio, kuris, kaip manoma, kilo dėl maniakinės depresijos.[22]

Frajus mirė nuo galvos smegenų kraujosruvos ir 1967 m. rugsėjo 13 d. policijos buvo rastas savo lovoje.[5] Kartu su tėvais palaidotas Grinvudo kapinėse (Green-Wood Cemetery) Brukline, Niujorke.[1]

Frajaus raštai laikomi Kolumbijos universiteto Retų knygų ir rankraščių bibliotekoje (Rare Book and Manuscript Library).[23]

Išleisti darbai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Autorius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • A Bibliography of the Writings of Thomas Stearns Eliot. Hound & Horn, 1928.
  • Assignment Rescue: An Autobiography. Madison, Wisconsin: Demco, 1992. ISBN 978-0-439-14541-1.
  • Bricks Without Mortar: The Story of International Cooperation. New York: Foreign Policy Association, 1938.
  • Headline Books. New York: Foreign Policy Association, 1938.
  • Surrender on Demand. New York: Random House, 1945. OCLC 1315136
  • The Peace that Failed: How Europe Sowed the Seeds of War. New York: Foreign Policy Association, 1939.
  • To Whom it May Concern. 1947.
  • War in China: America's Role in the Far East. New York: Foreign Policy Association, 1938.

Bendraautoris

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Fry, Varian and Emil Herlin. War Atlas: A Handbook of Maps and Facts. New York: Foreign Policy Association, 1940.
  • Goetz, Delia and Varian Fry. The Good Neighbours: The Story of the Two Americas. The Foreign Policy Association, 1939.
  • Popper, David H., Shepard Stone and Varian Fry. The puzzle of Palestine. New York: Foreign Policy Association, 1938.
  • Wolfe, Henry Cutler, James Frederick Green, Stoyan Pribichevich, Varian Fry, William V. Reed, Elizabeth Ogg and Emil Herlin, Spotlight on the Balkans. New York: Foreign Policy Association, 1940.

Šaltiniai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1 2 "Burial search on Varian Fry." Archyvuota kopija vasario 14, 2014, iš Wayback Machine projekto. Greenwood Cemetery, Brooklyn, New York.
  2. 1 2 3 Wilson, Matthew (2023-04-03). „The man behind a covert WW2 operation“. BBC Culture. Suarchyvuota iš originalo 2023-04-08. Nuoroda tikrinta 2023-04-07.
  3. ↑ „Fry, Varian (1907-1967), editor, journalist, and teacher“. Suarchyvuota iš originalo 2016-10-11. Nuoroda tikrinta 2016-08-07.
  4. 1 2 "Ridgewood Son: Varian Fry (1907-1967)." Archyvuota kopija kovo 24, 2016, iš Wayback Machine projekto. Ridgewood Library.
  5. 1 2 3 4 Gewen, Barry. "For the American Schindler, writers and artists first." Archyvuota kopija 2009-01-02 iš Wayback Machine projekto. Literature of the Holocaust, 2004 m. rugpjūčio 6 d. Nuoroda tikrinta 2016-03-25.
  6. 1 2 Marino 1999, pp. 19-20.
  7. ↑ Cohen, Roger (2023-04-01). „In 'Transatlantic,' Stories of Rescue and Resistance From World War II“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Suarchyvuota iš originalo 2023-04-20. Nuoroda tikrinta 2023-05-12.
  8. ↑ Paldiel 2011, p. PT83.
  9. ↑ Fry, Varian. The Peace that Failed: How Europe Sowed the Seeds of War. The Foreign Policy Association, 1939.
  10. ↑ "Varian Fry - Bibliography." Archyvuota kopija vasario 23, 2014, iš Wayback Machine projekto. United States Holocaust Memorial Museum.
  11. ↑ „Emergency Rescue Committee“. www2.gwu.edu. Suarchyvuota iš originalo 2016-11-19. Nuoroda tikrinta 2017-01-30.
  12. ↑ Renaud, Terence. "The Genesis of the Emergency Rescue Committee." Archyvuota kopija rugpjūčio 30, 2011, iš Wayback Machine projekto., terencerenaud.com, 2005.
  13. ↑ Renaud, Terence. "Karl B. Frank and the Politics of the Emergency Rescue Committee." Archyvuota kopija rugpjūčio 30, 2011, iš Wayback Machine projekto. terencerenaud.com, 2008.
  14. ↑ Kassof, Anita. "A resource guide for teachers: Varian Fry and the Emergency Rescue Committee." Archyvuota kopija gruodžio 21, 2007, iš Wayback Machine projekto., Holocaust Teacher Resource Center, 2015.
  15. ↑ Isenberg 2005, p. 36.
  16. ↑ Brown, Nancy. "No longer a haven: Varian Fry and the refugees of France." Archyvuota kopija rugsėjo 28, 2021, iš Wayback Machine projekto. Yad Vashem: The Holocaust Martyrs' and Heroes' Remembrance Authority, October 13, 1999.
  17. ↑ Watson 2010, p. PT556.
  18. ↑ Subak 2010, pp. 62, 130, 166.
  19. ↑ "Some of the 2,000 people assisted by Varian Fry and the Emergency Rescue Committee." Archyvuota kopija gruodžio 17, 2015, iš Wayback Machine projekto. Varian Fry Institute, February 12, 2008.
  20. 1 2 Paldiel 2011, p. PT94.
  21. ↑ Subak 2010, pp. 59, 103, 112, 148, 229–230.
  22. ↑ Isenberg 2005, pp. 116, 251–252, 271.
  23. ↑ "Varian Fry Papers." Archyvuota kopija rugsėjo 20, 2020, iš Wayback Machine projekto. Rare Book and Manuscript Library: Columbia University.

Bibliografija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  • Gold, Mary Jayne. Crossroads Marseilles, 1940. New York: Doubleday, 1980. ISBN 978-0-385-15618-9.
  • Grunwald-Spier, Agnes. The Other Schindlers: Why Some People Chose to Save Jews in the Holocaust. Stroud, Gloucestershire, UK: The History Press, 2010. ISBN 978-0-7524-5706-2.
  • Isenberg, Sheila. A Hero of Our Own: The Story of Varian Fry. Bloomington, Indiana: iUniverse, 2005. ISBN 978-0-595-34882-4.
  • McCabe, Cynthia Jaffee. Wanted by the Gestapo: Saved by America – Varian Fry and the Emergency Rescue Committee, pp. 79–91 in Jackman, Jarrell C. and Carla M. Borden, eds. The Musses Flee Hitler: Cultural Transfer and Adaptation 1930-1945. Washington, D.C.: Smithsonian, 1983.
  • Marino, Andy. A Quiet American: The Secret War of Varian Fry. New York: St. Martin's Press, 1999. ISBN 978-0-3122-0356-6.
  • Mattern, Joanne. Life Stories of 100 American Heroes. Vancouver: KidsBooks, 2001. ISBN 978-1-56156-978-6.
  • Mauthner, Martin. German Writers in French Exile, 1933-1940. London: Vallentine Mitchell, 2007, ISBN 978-0-85303-540-4.
  • McClafferty, Carla Killough. In Defiance of Hitler: The Secret Mission of Varian Fry. New York: Farrar, Straus and Giroux (BYR), 2008. ISBN 978-0-374-38204-9.
  • Moulin, Pierre. Dachau, Holocaust, and US Samurais: Nisei Soldiers First in Dachau?. Bloomington, Indiana: AuthorHouse, 2007. ISBN 978-1-4259-3801-7.
  • Paldiel, Mordecai. Saving the Jews: Men and Women who Defied the Final Solution. Lanham, Maryland: Taylor Trade Publications, 2011. ISBN 978-1-58979-734-5.
  • Richards, Tad. The Virgil Directive. New York: Fawcett, 1982. ISBN 978-0-4450-4689-4.
  • Riding, Alan. And the Show Went On: Cultural Life in Nazi-occupied Paris. New York: Knopf Doubleday Publishing Group, 2010. ISBN 978-0-307-59454-9.
  • Roth, John K. and Elisabeth Maxwell. Remembering for the Future: The Holocaust in an Age of Genocide. London: Palgrave, 2001. ISBN 978-0-333-80486-5.
  • Schwertfeger, Ruth. In Transit: Narratives of German Jews in Exile, Flight, and Internment During 'The Dark Years' of France. Berlin, Germany: Frank & Timme GmbH, 2012. ISBN 978-3-86596-384-0.
  • Sogos, Giorgia. "Varian Fry: „Der Engel von Marseille“. Von der Legalität in die Illegalität und zur Rehabilitierung", in Gabriele Anderl, Simon Usaty (Hrsg.). "Schleppen, schleusen, helfen. Flucht zwischen Rettung und Ausbeutung". Wien: Mandelbaum, 2016, S. 209–220, ISBN 978-3-85476-482-3.
  • Strempel, Rüdiger, Letzter Halt Marseille - Varian Fry und das Emergency Rescue Committee, in Clasen, Winrich C.-W./Schneemelcher, W. Peter, eds, Mittelmeerpassagen, Rheinbach 2018, ISBN 978-3-87062-307-4
  • Strempel, Rüdiger, Varian Fry: Der Amerikaner, der Europas Künstler rettete / The American Who Rescued Europe's Artists (German-English) CMZ Verlag, Rheinbach 2023 ISBN 978-3-87062-364-7
  • Subak, Susan Elisabeth. Rescue and Flight: American Relief Workers Who Defied the Nazis. Lincoln, Nebraska: University of Nebraska Press, 2010. ISBN 978-0-8032-2525-1.
  • Sullivan, Rosemary. Villa Air-Bel. New York: HarperCollins, 2006. ISBN 978-0-0607-3251-6.
  • Watson, Peter. The German Genius: Europe's Third Renaissance, the Second Scientific Revolution and the Twentieth Century. New York: Simon & Schuster, 2010. ISBN 978-0-85720-324-3.

Išorinės nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Varian_Fry&oldid=7628221"