Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia
55°33′34″š. pl. 21°25′19″r. ilg. / 55.5595°š. pl. 21.4219°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Tikėjimo srovė | Liuteronybė |
| Savivaldybė | Klaipėdos rajonas |
| Gyvenvietė | Vanagai (Klaipėda) |
| Adresas | I. Simonaitytės g. 44 |
| Statybinė medžiaga | mūras (molio degtos plytos) |
| Pastatyta | 1909 m. |
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus. Jei galite, sutvarkykite. |
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia, stovinti Vanaguose, Klaipėdos rajono savivaldybėje, 3,5 km į pietryčius nuo Agluonėnų.
Vanagų parapijos ir bažnyčios istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Jau XIX amžiaus pabaigoje Vanagų ir aplinkinių kaimų gyventojai siekė įkurti savo parapiją. Kelionė iki artimiausios Priekulės bažnyčios siekė 15 kilometrų, o dėl prastų kelių, ypač rudenį ir pavasarį, susisiekimas buvo labai sudėtingas. Tuo metu dar nebuvo nutiesta žvyrkelių.[1]
1901 m. birželio 1 d. buvo įsteigta Vanagų dvasinė (sielovados) apylinkė, kurią sudarė šios bendruomenės: Agluonėnų (vok. Aglohnen), Ažpurvių (vok. Aschpurwen), Dieglių (vok. Deegeln), Dvylių (vok. Dwielen), Kantvainų (vok. Kantweinen), Poškų (vok. Paaschken), Pėžaičių (vok. Pößeiten), Pozingių (vok. Posingen), Stankaičių (vok. Stankeiten), Stonaičių (vok. Stoneiten), Žagarų (vok. Szaggern), Šauklių (vok. Szaukeln) ir Vanagų (vok. Wannaggen). Taip pat ir dvarai: Aisėnų (vok. Ayssehnen), Žydelių (vok. Szidellen), Ažpurvių miško dvaras ir (vok. Bliematzen) miško dvaras. Gyventojų skaičius – 2310.[1]
1901 m. birželio 23 d. kunigas Martinas Mehlhornas buvo įšventintas pagalbiniu pamokslininku Priekulės parapijoje ir paskirtas atsakingu už naujai įsteigtą Vanagų dvasinę apygardą. Iš pradžių jis gyveno Žydelių dvare, vėliau persikėlė gyventi pas ūkininką Jakobą Quauką Vanaguose.[1]
Pamaldas jis ėmė laikyti tais pačiais metais atidarytoje pradinėje mokykloje, įkurdintoje vietinio dvarininko Gložaičio name. Kai 1901–1902 m. buvo pastatytas atskiras dviklasės liaudies mokyklos pastatas, ten perkeltos ir M. Mehlhorno laikomos pamaldos.
1903 m. kovo 31 d. Vanagų dvasinė apylinkė tapo savarankiška parapija, o Mehlhornui buvo pavestos laikinojo klebono pareigos.[1]
1903 m. gruodžio 7 d. parapijos taryba priėmė sprendimą naują bažnyčią statyti sankryžoje tarp Agluonėnų–Aisėnų ir Stragnų–Pėžaičių kaimų. Bažnyčios statybai reikalingas žemės sklypas buvo nupirktas iš kalvio Toleikio, o klebonijai – iš savininko Eduardo Pauros. Sklypas buvo 19 metrų aukštyje virš jūros lygio ir iki tol naudotas kaip avių ganykla.[1]
1905 m. balandžio 2 d. Vanagų parapijai buvo paskirtas kunigas Emilis Bleiweissas. Iš pradžių jis gyveno Žydelių dvare, vėliau – Agluonėnų kaime pas Wohsloffą.[1]
1905 m. birželio 9 d. parapijos taryba patvirtino Vyriausybės pateiktą preliminarų bažnyčios ir klebonijos statybos projektą. Bendros sąmatos siekė 81 000 markių. Dėl ribotų finansinių išteklių parapija sutiko padengti tik žemės įsigijimo išlaidas, tačiau įsipareigojo neatlygintinai pristatyti 380 kubinių metrų lauko akmenų ir kitą statybinę medžiagą. Taip pat buvo pasiryžusi paimti 9000 markių paskolą, kurią planavo grąžinti ir apmokėti palūkanas.[1]
1906 m. vasarį buvo gauta pažadų dėl finansavimo iš įvairių šaltinių. Statybos brėžinių rengimas iš pradžių buvo pavestas apskrities statybos inspekcijai, tačiau dėl vėlavimų užduotis buvo perduota architektui Michalowskui iš Karaliaučiaus (vok. Königsberg). Jo parengtas projektas buvo pigesnis ir atliktas per du mėnesius. Kunigas Bleiweissas šį procesą aprašė parapijos kronikoje, pabrėždamas biurokratinių kliūčių sunkumus.[1]
Pagal Prūsijos (vok. Preußen) švietimo ministro Studto nurodymus, bažnyčia turėjo būti statoma iš viduramžių formato plytų. Tačiau parapijos vykdytas konkursas parodė, kad tokių plytų įsigyti įmanoma tik Berlyne, už itin didelę kainą. Galiausiai 1907 m. vasarį buvo sudaryta sutartis su Priekulės plytinės savininku Raschu dėl 400 000 įprastų plytų tiekimo, taip pat su pirkliu Raschu dėl kalkių ir 25 000 čerpių.[1]
Iki Velykų visa statybinė medžiaga buvo pristatyta į vietą, tikintis pradėti statybas netrukus po švenčių. Buvo tikimasi, kad bažnyčia ir klebonija bus baigtos iki 1908 m. rudens. 1907 m. gegužę statybų rangos darbai buvo perduoti viešam konkursui. Mažiausią pasiūlymą – 2000 markių daugiau nei numatyta sąmatoje – pateikė statybų bendrovė Tummescheit iš Ragainės (vok. Ragnit), kuriai 1907 m. liepos 1 d. ir buvo patikėta statyba.[1]
1907 m. liepos 15 d. buvo pradėtos naujos bažnyčios statybos darbai. Nepaisant neįprastai lietingos vasaros ir kvalifikuotų amatininkų trūkumo, darbai vyko sklandžiai.[1]
1907 m. rugpjūčio 20 d. įvyko kertinio akmens padėjimo ceremonija, kurią lydėjo iškilmės. Jose dalyvavo superintendantas Friedrich Oloff (Memelis), apskrities viršininkas ir vyriausybės patarėjas Heinrich Cranz (Memelis), kunigai Heinrich Endrulat ir dr. Wilhelm Gaigalat (Priekulė), apskrities mokyklų inspektorius Schalnas, apskrities statybos inspektorius Schiele, valsčiaus viršininkas Knobbe, architektas Wanzelius bei statybos rangovas Tummescheit.[1]
Ceremonijos metu pašventinimo kalbą sakė superintendantas Oloff. Muzikinę programą atliko Priekulės pučiamųjų instrumentų orkestras, dalyvavo parapijos nariai ir konfirmantai. Kunigas Emil Bleiweiss perskaitė specialiai parengtą dokumentą – aktą. Į švininį cilindrą buvo įdėtas šis aktas, bažnyčios ir klebonijos brėžiniai bei kelių monetų pavyzdžiai. Po indo užlydimo ir įmūrijimo, kertinis akmuo buvo pašventintas malda ir simboliniais plaktuko dūžiais. Tradiciškai trys dūžiai buvo atlikti ir kitų svečių bei parapijos tarybos narių. Ceremoniją užbaigė bendra malda ir giesmė „Nun danket alle Gott“ („Dabar dėkokite visi Dievui“), atliekama su orkestro palyda.[1]
Nepaisant išmirkusių kelių, dėl ilgai trukusio lietaus, ir įtemptų ūkio darbų derliaus metu, į šventę susirinko apie 500 žmonių.[1]
Statyba ir architektūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Bažnyčios statyba truko 18 mėnesių. Iš pradžių planuota ją užbaigti 1908 m. rudenį, tačiau vėlavimą lėmė laukimas dailininko iš Hanoverio (vok. Hannover), kuris turėjo parengti spalvines sienų tapybos eskizus. Bažnyčia buvo iškilmingai pašventinta 1909 m. vasario 21 d., Estomihi (užgavėnių) sekmadienį, Generalsuperintendento dr. Brauno iš Karaliaučiaus sprendimu.[2]
Bažnyčia pastatyta ant kalvos ir yra gerai matoma iš tolo. Bokštas su dvišlaičiu stogu ir varpine yra dengtas bronza, vainikuotas masyviu bronziniu kryžiumi. Bendras bokšto aukštis kartu su kryžiumi siekia apie 35 metrus. Pastatas – raudonų plytų statinys, sumūrytas ordino stiliumi, jungiantis romantizmo ir gotikos architektūros bruožus.[2]
Vidus sudarytas iš dviejų navų. Medinės skliautuotos lubos suteikia patalpai monumentalumo. Bažnyčios vidų puošia du žalvariniai sietynai. Vakariniame gale įrengta vargonų ložė, kurioje stovi „P.B. Voelkner“ firmos iš Brombergo (dabar Bydgoščius, Lenkija) vargonai. Altorius pastatytas presbiterijos centre. Dvi vitražinės langų kompozicijos atvaizduoja šventuosius Petrą ir Paulių. Jas sukūrė Robert Sieberg dirbtuvės Karaliaučiuje, o, kaip manoma, dovanojo Vokietijos imperatorienė Augustė Viktorija. Šeši spalvoti gotikiniai langai šiaurinėje sienoje suteikia erdvei šilumos. Šioje sienoje, tarp altoriaus ir suolų, įrengta sakykla su baldakimu. Pirminė sienų apdaila buvo žalsvai auksinė presbiterijoje ir gelsvai balta kitose patalpose.[2]
Bažnyčios varpinėje yra dvi liejimo plieno varpai, nulieti 1908 m. „Bochumer Verein“ liejykloje Bochume. Pastato ilgis – 24,8 m, plotis vakarinėje pusėje – 17,1 m, rytinėje – 16,1 m. Vidaus plotas siekia apie 311,5 m², bažnyčios stogo kraigo aukštis – apie 16 m. Statyboje naudotas vietinis lauko akmuo, paprastos raudonos plytos ir olandiškos čerpės iš Priekulės plytinės „Rasch“, kas rodo glaudų ryšį su vietine bendruomene.[2]
Pašventinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasiruošimas truko kelias savaites. Bendruomenė pati rūpinosi bažnyčios puošimu ir organizavo visus svečių atvykimo ir išvykimo pervežimus. Reikėjo rasti tinkamą patalpą iškilmingiems pietums. Joneleit užeigoje šalia bažnyčios nebuvo patalpos net 10 žmonių. Todėl visi garbės svečiai buvo apgyvendinti ir vaišinami klebonijoje. Konfirmandų salė buvo paversta šventinių pietų vieta. Indai buvo pasiskolinti iš Klaipėdos, sidabriniai stalo įrankiai, stalų dekoracijos, žvakidės, lempos ir kiti papuošimai – iš draugų ir pažįstamų. Buvo pasamdyta virėja ir padavėjai. Dvarininkas Louis Ogilvie iš Židelių su žmona Julia noriai ir nesavanaudiškai padėjo pasiruošime.[2]
1909 m. vasario 21 d. įvyko iškilmingas bažnyčios pašventinimas. Į renginį susirinko apie 3000 žmonių iš aplinkinių parapijų, taip pat iš Šilutės, Tilžės ir net Lietuvos teritorijos. Šventei vadovavo generalsuperintendentas dr. Braun. Ceremonijos metu buvo įteikti apdovanojimai: klebonui Endrulaičiui – Raudonojo erelio ordinas IV laipsnio, bažnyčios seniūnams Greiszus ir Stankeiten bei zakristijonui Michel Kalwellis – Bendrasis garbės ženklas.[2]
Giedant „Tvirta pilis yra mūsų Dievas“, šventinė procesija pajudėjo nuo išpuoštos klebonijos link šventiškai išdabintos bažnyčios. Prie portalo vyriausiasis statybos inžinierius Plattner įteikė bažnyčios raktą generaliniam superintendentui D. Braun, kuris, palydėdamas jį palaiminimu, perdavė raktą vietos kunigui Bleiweiss, su nurodymu atverti bažnyčią Švč. Trejybės vardu. Procesiją ir atvykstančius parapijiečius pasitiko Priekulės pučiamųjų orkestras. Po to, kartu su orkestru, buvo giedama „Šlovink Viešpatį“. Tada generalinis superintendentas D. Braun pasakė pašventinimo kalbą. Dvasininkai ir pasauliečiai reiškė savo palaiminimus. Bažnyčios varpai nuskambėjo pirmą kartą. Tada Vanagų bažnyčios choras, vadovaujamas mokytojo Matschull, atliko Gluck’o himną „Pakilkite, vartai pasaulio“. Pirmą kartą parapijos giedojimą lydėjo naujieji vargonai. Liturgiją atliko kunigas Radke. Tą pačią dieną 13:30 val. vyko antrosios pamaldos lietuvių kalba, kurioms vadovavo superintendentas Oloff ir kunigai Endrulaitis bei Bleiweiss.[2]
Po religinių iškilmių įvyko šventinė vakarienė, kurioje dėl ribotos erdvės klebonijoje galėjo dalyvauti tik 25 kviestiniai svečiai. Generalsuperintendentas Braun pasakė tostą imperatoriui Vilhelmui II ir išsiuntė jam pagarbos telegramą. Telegramoje rašyta:[2]
„Jo Didenybei, Vokietijos imperatoriui, Prūsijos karaliui Vilhelmui II. Per bažnyčios pašventinimą Vanaguose, prie Rusijos sienos, Klaipėdos apskrityje, išreiškiame Jūsų Didenybei gilios pagarbos, begalinio pasitikėjimo, nuoširdžios, dėkingos meilės ir visada ištikimos tarnystės jausmus mūsų didžiajam imperatoriui Vilhelmui. Pasirašė: D. Braun, ORR. Schnaubert, superintendantas Oloff, slaptasis patarėjas Cranz, kun. Bleiweiss, bažnyčios seniūnas Greiszus.“[2]
Į tai atėjo toks atsakymas:
„Pone Generalini Superintendente, Tikrasis Konsistorijos Tarybos Patarėjau Braun. Jo Didenybė Imperatorius ir Prūsijos Karalius nuoširdžiai dėkoja už sveikinimus, išreikštus bažnyčios pašventinimo Vanaguose proga. Aukščiausiuoju įsakymu. Slaptasis kabineto patarėjas, pasirašė Von Valentini.“[2]
Bažnyčia, bokštas su varpais, vargonai ir žalvariniai sietynai karo sukrėtimus pergyveno be didesnių nuostolių. Atminimo lentos žuvusiems ir dingusiems Pirmajame pasauliniame kare vėl kabo savo vietoje.[2]
Kunigai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Martin Mehlhorn (1901-1905 m.)
- Emil Bleiweiss (1905–1913 m.)
- Kristupas Lokys (1914-1921 m.)
- Alexander Ogilvie (1922–1927 m.)
- Johannes Szallies (1927–1935 m.)
- Otto Wosylus (1935–1945 m.)
- Jurgis Sprogys ((1946-1950 m. kantorius) 1950-1967 m.)
- Ernstas Roga (1967 - 1999 m.)
- Reinholdas Moras (1999 -2002 m.)
- Remigijus Šemeklis (nuo 2002 m.)
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Lietuvos architektūros istorija. III tomas. – V., 2000, p.276-277.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 Hans Paul Karallus. Wannaggen im Jahr 1907 // Memeler Dampfboot Nr. 5, 20. Mai 1998, S. 72
- ↑ 2,00 2,01 2,02 2,03 2,04 2,05 2,06 2,07 2,08 2,09 2,10 Hans Paul Karallus. Das Kirchweihfest in Wannaggen im Jahre 1909 // Memeler Dampfboot Nr. 6, 20. Juni 1999, S. 84
