Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia
Koordinatės: 55°33′34″š. pl. 21°25′19″r. ilg. / 55.5595124°š. pl. 21.4219082°r. ilg.
 | |
|---|---|
| |
| Tikėjimo srovė | Liuteronybė |
| Savivaldybė | Klaipėdos rajonas |
| Gyvenvietė | Vanagai (Klaipėda) |
| Adresas | I. Simonaitytės g. 44 |
| Statybinė medžiaga | mūras (molio degtos plytos) |
| Pastatyta | 1909 m. |
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia – evangelikų liuteronų bažnyčia, stovinti Vanaguose, Klaipėdos rajono savivaldybėje, 3,5 km į pietryčius nuo Agluonėnų.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1890 m. keturiolika šiaurės rytų Priekulės parapijos kaimų – Agluonėnai, Aisėnai, Ašpurviai, Dėgliai, Dvyliai, Kantvainiai, Pėžaičiai, Poškos, Pozingiai, Stankaičiai, Stonaičiai, Šaukliai, Vanagai ir Žydeliai – buvo sujungti į atskirą Vanagų dvasinę apylinkę. 1901 m. laikinu jos kunigu paskirtas Martinas Mehlhornas. Pamaldas jis ėmė laikyti tais pačiais metais atidarytoje pradinėje mokykloje, įkurdintoje vietinio dvarininko Gložaičio name. Kai 1901–1902 m. buvo pastatytas atskiras dviklasės liaudies mokyklos pastatas, ten perkeltos ir M. Mehlhorno laikomos pamaldos. 1905 m. naujajai Vanagų bendruomenei pripažintos parapijos teisės. Kunigauti atvyko jaunas, energingas dvasininkas Emilis Bleiweissas.
Pirmiausiai, 1906 m., pastatytas kunigo namas su sale-klase konfirmantams mokyti, parapijiečių susirinkimams rengti. Bažnyčios pastatą projektuoti pakviečiamas Ragainės meistras Tamošaitis (Tomascheit, kituose šaltiniuose – Tumascheit). Atrodo, kad jis ne tik suprojektavo jį, bet ir tiesiogiai vadovavo statybos darbams.
Kertinis naujųjų maldos namų akmuo padėtas 1907 m. vasarą. Ta proga susirinko daugybė žmonių, dalyvavo vyskupas, abu Priekulės kunigai. Pamaldas laikęs E. Bleiweissas dėkojo už finansinę paramą Konsistorijai, paskyrusiai 2600 markių, Rytprūsių parapijoms, sudėjusioms 2725 markes, savo bendruomenės nariams, aukojusiems 9000, Sinodui ir Bažnyčių Tarybai, nepagailėjusiems 25 000, ir galiausiai kaizeriui, davusiam stambiausią sumą – 28 660 markių. Beje, kaip vėliau paaiškėjo, ir šių pinigų nepakako, prireikė dar 27 000. Savo ruožtu vietos žmonės įsipareigojo suvežti 380 m³ akmenų, talkinti visuose bažnyčios statybos darbuose.
Spėriai dirbant, netruko ateiti ir bažnyčios šventinimo iškilmės. Jos įvyko 1909 m. vasario 21 d., dalyvavo pats Prūsijos generalinis superintendantas D. Braunas. Laikytos dvejos pamaldos – vokiečių ir lietuvių kalbomis. Parapijiečiai, gausūs svečiai liko patenkinti 311,5 m² užimančiu, tvirtu, tačiau grakščiu raudonų plytų pastatu. Jo nuo centrinės ašies kiek į dešinę patrauktas bokštas su masyviu kryžiumi toli buvo matomas pamario lygumoje. Itin gražiai jis atrodė žalių pušynų fone. Bažnyčia dvinavė, lubos medinės, gaubtos, tik virš šoninių kūrų jos lygios. Altorius ir sakykla atskiri, pastaroji kairėje pusėje.
Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bažnyčia suprojektuota Ragainėje gyvenusio architekto, pavarde Tamoscheit (Tamošaitis). Statyta 1907–1909 m. Čia ryškūs moderno ir net racionaliosios architektūros požymiai. Bažnyčia asimetriška, su stačiakampiu bokštu, įsikertančiu į navos tūrio kampą. Bokšto ir navos siena sudaro vientisą, plokščią pagrindinį fasadą, kurio vidurį remia kontraforsas; sieną ir skydą jungia aukštos, smailiaarkės, tinkuotos nišos. Smailiaarkis portalas su perspektyviniu apvadu įkomponuotas bokšto apačioje. Dvišlaičiu stogu uždengtas bokštas primena Vokietijos gotikinių bažnyčių bokštus. Būdingas Vanagų bažnyčios architektūros bruožas – dominuojanti sienų plokštuma su kietai „įrėžtais“ elementais, ryškiais kampais. Priskiriama istorizmo (neogotika) stiliui.
Kunigai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Martin Mehlhorn
- Emil Bleiweiss (1905–1913 m.)
- Kristupas Lokys (1914-1921 m.)
- Alexander Ogilvie (1922–1927 m.)
- Johannes Szallies (1927–1935 m.)
- Otto Wosylus (1935–1945 m.)
- Jurgis Sprogys ((1946-1950 m. kantorius) 1950-1967 m.)
- Ernstas Roga (1967 - 1999 m.)
- Reinholdas Moras (1999 -2002 m.)
- Remigijus Šemeklis (nuo 2002 m.)
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Ieva Simonaitytė. Aukštujų Šimonių likimas, 1935 m.
- Lietuvos architektūros istorija. III tomas. – V., 2000, p.276-277.
