Valteris Kristupas Banaitis
Valteris Kristupas Banaitis (1918 m. rugsėjo 26 d. Karaliaučius – 1999 m. rugsėjo 9 d. Fiurstenbergas, Šiaurės Reinas-Vestfalija. Palaikai 1999 m. spalio 22 d. palaidoti Bitėnų kapinėse prie Rambyno) – vargonininkas, chorvedys, publicistas, kompozitorius, visuomenininkas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1932–1935 m. mokėsi Tilžės gimnazijoje ir Tilžės vargonininkų mokykloje (dėstytojas prof. K. Schnueris). Iš mokyklos buvo pašalintas už patriotinę lietuvišką veiklą. Vargonininkavo lietuvių evangelikų parapijoje. 1937 m. atvyko į Kauną, kur baigė „Aušros“ gimnaziją ir pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultete, 1939 – 1941 m. vargonus ir kitas disciplinas studijavo Kauno konservatorijoje (dėst. Jonas Bendorius, Balys Dvarionas, Vladas Jakubėnas ir kt.). Vėliau persikėlė į Vilnių, čia 1940 m. spalio mėn. suorganizavo simfoninį orkestrą, iš kurio išaugo Valstybinės filharmonijos orkestras. Vienas iš Valstybinės filharmonijos steigėjų.
1941–1943 m. Kauno radiofono muzikos redakcijos vedėjas, 1943–1944 m. Vilniaus operos administratorius ir akompaniatorius. Tuo pačiu laiku muzikos mokykloje pas Jeronimą Kačinską studijavo dirigavimą.
Pasitraukęs į Vokietiją, Haffkrugą (netoli Liubeko), 1945–1946 m. vadovavo lietuvių pabėgėlių meno ansambliui „Tėviškės garsai“. Surengė apie 60 koncertų, populiarino lietuviškas dainas, šokius, žaidimus ir vaidinimus, išleido kelias plokšteles. 1948–1949 m. vadovavo Spakenbergo lietuvių kolonijos chorui ir rengė koncertus. Iš atminties užrašinėjo ir harmonizavo liaudies dainas ir mokė jų savo choristus. 1950–1951 m. Štutgarto aukštojoje muzikos mokykloje pas prof. Albrechtą studijavo kompoziciją. Dėstė muziką ir dainavimą Lietuvių Vasario 16-osios gimnazijoje Manheime.
1949-1952 m. amerikiečių emigracinės organizacijos IRC atstovas Štutgarte. 1952-1966 m. „Amerikos balso“ lietuvių skyriaus Miunchene ir „Laisvosios Europos radijo“ redaktorius. Dirbo išeivijos Eltoje. Vokietijos lietuvių bendruomenės veikėjas.
Įsitraukė į kultūrinę ir muzikinę veiklą. Jo iniciatyva Hamburgo ir Štutgarto radiofonai įsigijo lietuviškos muzikos. Bendravo su čekų dirigentu ir kompozitoriumi Rafaeliu Kubeliku, nuolat domėjosi lietuvių kompozitorių Balio Dvariono, Juliaus Juzeliūno, Eduardo Balsio, Juozo Indros ir kitų muzikų kūryba, nemažai rašė žurnale „Muzikos žinios“ ir kitataučių spaudoje. 1992 ir 1996 m. lankėsi Lietuvoje (Vilniuje, Kaune, Kačerginėje, Šilutėje, Palangoje, Nidoje ir kitur).
Parašė kantatą „Lietuva, Lietuva, tu kaip saulė gyva“, harmonizavo apie 40 liaudies dainų chorui, solistams, fortepijonui ir simfoniniam orkestrui. Spaudai parengė 34 lietuvių evangelikų liaudies choralus (1951 m.). Jo daina „Ant ežerėlio rymojau“ buvo atlikta 1971 m. JAV ir Kanados lietuvių dainų šventėje Čikagoje.
Surinko turtingą lietuviškų plokštelių kolekciją, į vokiečių kalbą išvertė Stasio Šimkaus ir Juozo Žilevičiaus kūrinių, kurie skambėjo vokiečių radiofonuose. Buvo Baltijos tautų muzikos švenčių komiteto vedėjas. Kartu su J. Žilevičiumi buvo Italijos Rickordi muzikos enciklopedijos lietuviškojo skyriaus bendradarbis.[2]
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sovietų Lietuvos industrializacija (Die Industrialisierung Sowjetlitauens, 1962).
Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Vaclovas Bagdonavičius, Algirdas Žemaitaitis. Valteris Kristupas Banaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 592 psl.
- ↑ Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.