Valerianas
| Valerianas | |
|---|---|
| Romos imperatorius | |
| |
| Valerianai | |
| Gimė | tarp 193 ir 200 m. Romos imperija |
| Mirė | 260 m. ar vėliau Sasanidų imperija |
| Sutuoktinis (-ė) | Egnatija Mariniana |
| Vaikai | Galienas Licinijus Valerianas |
 | |
| Valdė | 253–268 m. |
| Pirmtakas | Emilianas |
| Įpėdinis | Galienas |
 Vikiteka |
Valerianas |
Valerianas, pilnas vardas Publijus Licinijus Valerianas (Publius Licinius Valerianus, gimė tarp 193 ir 200 – mirė 260 arba 264 m.) – Romos imperatorius, valdęs 253–260 metais (kartu su savo sūnumi Galienu).
Kilęs iš įtakingos romėnų giminės. Severo Aleksandro valdymo metais (222–235 m.) buvo konsulu. Svarbiausias asmuo, raginęs Senatą paremti Gordiano I kandidatūrą į imperatorius 238 m. sukilime prieš Maksiminą. Galbūt buvo vienas iš 20 konsularų, apgynusių Italiją nuo Maksimino žygio. Valerianas vėliau minimas Decijaus valdymo laikais, valdant Galui (251–253 m.), Valerianas valdė kariuomenę Reino aukštupio regione, vėliau su ja dalyvavo kovose prieš imperatorių Emilianą. Jis nespėjo išgelbėti Galo, bet atkeršijo ir nužudė Emilianą taip pats tapdamas imperatoriumi.[1]
Pradėjęs valdyti, Valerianas pratęsė Decijaus pradėtus nuožmius krikščionių persekiojimus (buvo nužudytas Kartaginos vyskupas Kiprijonas, Romos vyskupas Sikstas II).[1] Įvairiomis priemonėmis (ir represijomis) bandė sustiprinti centrinę valdžią.[2] Matydamas, kad vienas visos didžiulės imperijos valdyti nesugebės, paskyrė savo sūnų Galieną dvivaldžiu imperatoriumi – jam perleido rūpintis vakarų provincijomis, o pats išvyko į rytus.[1] 257 m. iš Persijos atkariavo Antiochiją ir Siriją. 259 m. pradėjo su ja karą. Bandė su persais susitarti dėl taikos, tačiau derybos su karaliumi Šapūru I nepavyko, ir 260 m. Valerianas per Edesos mūšį pateko į persų nelaisvę (vienintelis iš visų Romos imperatorių tapo karo belaisviu).[2]
Tolimesnis Valeriano likimas nežinomas. Krikščionių autoriai, nekentę imperatoriaus dėl jų persekiojimo, pateikė įvairių istorijų apie jo kankinimus (esą, persai iš jo tyčiojęsi, nudyrę odą, girdę lydytu auksu ir kt.).[3] Persų istorikų teigimu, Valerianas išsiųstas į Bišapūrą arba Gondešapūrą, kur kalintas padoriomis sąlygomis. Romėnų kariai belaisviai pastatė Bande Kaisaro tiltą Šuštare.[4] Romos imperatoriaus titulą po Valeriano mirties išlaikė jo sūnus Galienas.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 Valerian // Roman emperor. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 Valerianas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ Meijer, Fik (2004). Emperors don’t die in bed. New York: Routledge.
- ↑ Daryaee, Touraj (2008). Sasanian Iran. Mazda.
| Romos imperatorius
| ||
| Anksčiau valdė: Emilianas |
Valerianas (253–260) su Galienu |
Vėliau valdė: Galienas |
| Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis | ||
