Vaiva (opera)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 Music Icon.svg  Šį su muzika susijusį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Taip pat, jei norite, Tvarkos projekte galite parašyti, kad sutvarkėte šį straipsnį.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.


Vytautas Klova – operos „Vaiva“ kompozitorius

„Vaiva“ – antroji V. Klovos opera, po „Pilėnų“, sukurta 1957 m., premjera – 1958 m. Libreto aurorius ir operos režisierius – Juozas Gustaitis. Siužetas paremtas lietuvių liaudies legenda apie Vaivą, operos pagrindas – pagal V. Krėvės-Mickevičiaus padavimą „Vaiva, Perkūnas ir Straublys“.

Kūrybinė idėja[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po sėkmingų operos spektaklių („Pilėnų“) įvairiose Lietuvos vietovėse, operos teatro režisierius Juozas Gustaitis V. Klovai pasiūlė kurti libretą naujai operai pagal V. Krėvės-Mickevičiaus padavimą „Vaiva, Perkūnas ir Straublys“. J. Gustaitis su teatro direktoriumi Zenonu Paulausku sutarė siekti, kad kasmet būtų pastatytas bent vienas nacionalinis kūrinys – opera ar baletas. Žinoma, toks teatro vadovų užmojis vietoj rusiškų, sovietinių spektaklių ugdyti nacionalinį meną, žadinantį patriotinius jausmus, ne visiems patiko. Operos „Vaiva“ kūrimo darbą bandyta stabdyti per Lietuvos kompozitorių sąjungą, kurios IV suvažiavimo ataskaitiniame pranešime naujoji opera „Vaiva“ pavadinta priešiška sovietinei moralei. [1]

Operos likimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Vaiva“ yra lyrinio pobūdžio kūrinys. Šia prasme ji savo tematika ir muzikinės dramaturgijos charakteriu smarkiai skiriasi nuo visų kitų pokario metais parašytų operų, kuriose įkūnijama herojinė tema. Paskutinis bandymas atskleisti lyrinę temą lietuvių operos scenoje buvo padarytas 1939 m., pastačius M. Petrausko „Eglę“. Tačiau V. Klovos opera „Vaiva“, kurią teatras pastatė 1958 m., dėl sovietinės valdžios įtakos, cenzūros ir perdėto kultūrinio kritiškumo, „Vaiva“ buvo išimta iš teatro repertuaro. Pagal sovietinę literatūrą – „opera „Vaiva“ nesukėlė nei žiūrovų, nei kritikų ypatingo susižavėjimo[2]. Tokiu būdu, jau nuo premjeros, opera buvo „gesinama“ ir daugiau nebestatoma.

JAV 2008 m. buvo sumanyta pastatyti kompozitoriaus Vytauto Klovos operą „Vaiva“ (50-čio proga), tačiau laiku negavus tikėtosios paramos iš Lietuvių fondo, šio sumanymo buvo atsisakyta ir pasirinkta „Traviata“. [3]

Pagrindiniai veikėjai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vaiva – jauna audėja, ryžtinga ir kovojanti už savo meilę, Naglio mergina;
  • Naglis – paprastas žvejas, Vaivos širdies draugas;
  • Perkūnas – išbalusio veido, griežtų bruožų, tamsiaplaukis vyriškis, geidžiantis Vaivos;
  • Rasa – Vaivos draugė;
  • Aukselė – Perkūno rūmuose gyvenanti vandenė, padedanti Vaivai ir Nagliui.

Pirmasis veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ypatinga Vaivos juosta – Vaivorykštė

Pirmame veiksme, kaip ir visoje operoje, nesunku pastebėti intonacijas ir kadencijas, kurios yra būdingos lietuvių liaudies dainoms. Tuo būdu, opera įgauna ryškų nacionalinį koloritą. Šia prasme „Vaiva“ yra parašyta tuo pačiu principu, kaip ir „Pilėnai„, kurių muzika pasižymi giliu liaudiškumu. Pirmajame veiksme yra daug kamerinių ir masinių scenų. Puikūs chorai– vienas geriausių operos puslapių – teikia režisieriui galimybę kurti įdomias scenas, kurios piešia senovės pajūrio jaunimo pasilinksminimus, įvairius žaidimus. Tačiau viena aišku, kad masinės liaudies scenos yra įdomios savo plastiniu piešiniu, kuris pasižymi aiškiu nacionaliniu koloritu.

Operos pradžia, kurios pagrindiniu veikėju yra choras, suteikia visam spektakliui optimistinį skambėjimą. Žvalus, linksmas, kupinas sąmojaus jaunimas yra priešpastatomas pasakiškajam pasauliui ir svarbiausiam jo atstovui – Perkūnui. Libreto autorius ir režisierius J. Gustaitis stengėsi suteikti spektakliui gyvenimą teigiantį pagrindą. Žaismingą operos įžanginės scenos ritmą padiktavo kompozitoriaus mišraus choro padalijimas į dvi grupes: moterų ir vyrų. Dainuodamos pakaitomis, šios grupės veda tarp savęs žaismingą dialogą, kuris ir sudaro choro partijos pagrindą. Vokalinės Vaivos ir Rasos partijos čia taip pat yra priklausomos nuo choro. Panašiai kompozitorius ir režisierius vysto šią masinę liaudies sceną iki pat kulminacinio jos momento – apie gresiantį Vaivai pavojų. Atsakymą j draugų klausimus, kodėl ji yra seniai užkėlusi vartus piršliams ir ko braido viena pamariais, Vaiva duoda savo dainoje. Nukreipusi žvilgsnj jūros link, lyg kažko akimis ieškodama, Vaiva pradeda dainuoti pirmąsias lyrinės dainos frazes:

„Ne mono, ne gintarų Ieško mano širdis…“

Naglio pasirodymą palydi tolumoje sutrinksėjęs griaustinis. Į šį Perkūno perspėjimą neatkreipia dėmesio tik Vaiva ir Naglis, tuo tarpu kai kiti, paskatinti besiartinančios audros, skuba užbaigti darbą. Prasideda pagrindinis operos herojų duetas, kurio metu Vaiva dovanoja Nagliui juostą, o šis jai – gintarą. Pirmajame veiksme Vaiva charakterizuojama kaip jauna audėja, ryžtinga ir kovojančia už savo meilę mergina. Jau operos pradžioje ji rodoma kaip griežtesnio ir tvirtesnio charakterio herojė, nebijančią duoti atkirtį netgi pačiam žaibų valdovui Perkūnui pirmojo veiksmo pabaigoje.

Einant Rasai ir Vaivai namo, staiga sužaibuoja, sugriaudžia ir audros sutemoje prie ąžuolo pasirodo išbalusio veido, griežtų bruožų, tamsiaplaukis vyriškis, kuris netikėtai pastoja merginoms kelią. Tai – Perkūnas. Jis dėvi prašmatniais rūbais, papuoštais įvairiaspalviais brangakmeniais, dailiais auliniais batais. Visa jo išvaizda, taip pat išdidi aikysena primena mums labiau turtingą, išdidų kunigaikštį – gyvą, realų žmogų, negu pasakišką būtybę.

Vokalinė Perkūno partija, parašyta žemame registre, yra skirta bosui. Melodinis jos audinys, kaip ir pats leitmotyvas, nelankstus ir kiek vienpusiškas, kas rodo personažo atšiaurumą, kietą jo būdą. Toks jis pasirodo ir scenoje prieš apstulbusias iš nustebimo ir baimės merginas. Pakėlęs iškritusį iš Vaivos rankos gintarą, Perkūnas tiriamu žvilgsniu žvilgteria į gražiąją audėją. Šis žvilgsnis mums daug ką pasako. Jame matyti ir neslepiamas susižavėjimas Vaiva, ir tvirtas pasiryžimas kuo greičiau gauti iš jos išaustą juostą, ir neapykanta paprastam žvejui Nagliui, išdrįsusiam pareikšti savo meilę audėjai.

Sceniniu požiūriu pirmasis Vaivos ir Perkūno susitikimas yra įdomus tuo, kad mergina sugeba iškart parodyti aktyvų protestą, kuriuo ji atsako į Perkūno smurtą. Įveikusi baimės jausmą, Vaiva griežtu tonu reikalauja tuoj pat grąžinti jai gintarą. Tą akimirką jaunos merginos figūra įsitempia lyg plona metalinė styga, kurią palietus, atrodo, tuoj turėtų pasigirsti išdidus ir šaltas garsas. Kai Vaiva pakartotinai reikalauja Naglio dovanos, Perkūnas, klastingai nusišypsojęs lūpų krašteliu, lėtai ištiesia savo ranką, ant kurios delno spindi geltonas gintaras. Siekiant Vaivai gintaro, Perkūnas staigiu, grubiu judesiu pagauna jos ranką ir taip kietai ją suspaudžia, jog mergina iš skausmo netgi riktelia. Savo jausmus Perkūnas išlieja arijoje:

„Aš tas, kurio galybės protingieji privengia“.

Vylingai pažadėjęs gražuolei Vaivai neišpasakytus turtus ir prabangų nerūpestingą gyvenimą, Perkūnas, išgirdęs neigiamą atsakymą, visas susigūžia, ir stambi, išdidi jo figūra tą akimirką tampa tartum mažesnė, smulkesnė. Bet Perkūnas kaupia jėgas. Štai grėsmingai sublizga jo akys, jis visas atsitiesia ir, iškėlęs grūmojamai kumščius, iššaukia žaibus. Vejoje staiga sutemsta, ir Perkūnas drauge su Vaiva pranyksta ąžuolo drevėje.

Antrasis veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Čia libretistas J. Gustaitis labiausiai nutolo nuo literatūrinio šaltinio – V. Krėvės legendos „Perkūnas, Vaiva ir Straublys“. V. Krėvės kūrinyje Perkūnas visai nesiruošia pagrobti Vaivos, nes ji gera valia sutinka už jo tekėti. Tačiau prabangus rūmų gyvenimas ir vyro meilė netrukus nusibosta gražiajai audėjai ir tada ji prisimena Straublį, kuriam buvo slapta padovanojusi juostą – savo meilės simbolį. Perkūnas, aišku, supyko ir nubaudė neištikimą jam žmoną. Žvaigždėto dangaus fone išsiskiria vieniša liekna pušis. Rami žalsvos spalvos jūra, atrodo, tuoj užmigdys atsigulusį po pušimi Naglį, matantį savo svajonėse Vaivą. Šio veiksmo dekoracijos, palyginus jas su povandeninės Perkūno pilies apipavidalinimu, yra sukurtos kitame stiliuje, kuris artimas pirmajam operos scenovaizdžiui. Saldžios svajonės ne taip greitai atsiunčia Nagliui raminantį sapną – rusenantis laužas apšviečia jo sujaudintą veidą. Šią žvejo nuotaiką gerai jaučiame ir operos muzikoje. Veiksmo pradžioje orkestras atkuria klausytojo vaizduotėje ramų ir ritmingą jūros bangavimą.

Toliau orkestrinę melodiją pakeičia vokalas. Šiame veiksme Naglio partija prasideda be žodžių, nors solistui ir tenka dainuoti scenoje. Pridėjęs prie lūpų delną, Naglis nori prisišaukti Vaivą, dainuodamas vingiuotą melodiją, primenančią sujaudinto žmogaus šauksmą. Vokalui kaip aidas atsiliepia orkestras. Nesulaukęs Vaivos, Naglis dainuoja lyrinę baladę „Pakrantėj prie eglės“ – gražiausią ir labiausiai įsimenantį operos puslapį.

Ją kompozitorius suskirstė į posmus, kuriuose pasikartoja nesudėtinga, bet linksma ir žaisminga melodija. Muzikos įspūdį sustiprina lyrinis, neblogai surimuotas tekstas. Išraiškingai dainuojant baladės žodžius, taip ir matai gražuolę Vaivą:

„Pakrantėj prie eglės trobelė maža,
Žemėj gražesnio rūmo nėra.
Trobelėj gyvena mergelė jauna,
Mergelė skaistesnė, nei ryto aušra“.

Kiekvienas posmas atskleidžia mums vis naujus jaunosios audėjos privalumus, o tuo pačiu išryškina poetinę Naglio prigimtį. Žvejas „Vaivos“ operoje vaizduojamas ne kaip aktyvus kovotojas, o kaip liaudies dainius, kuris savo meile, savo skambiais posmais gali įveikti bet kurias kliūtis. Kalbant apie tolesnį siužeto vystymą – Rasos ir Perkūno scenos, kuriose įvyksta jų susidūrimas su Nagliu, yra pakankamai veiksmingos: pirmoji nori paimti iš miegančio žvejo juostą, kad jos nerastų įniršęs žaibų valdovas, o šis nori pažeminti žveją, atimdamas iš jo Vaivos dovaną. Be to, Naglio poelgiai nėra jau tokie beviltiškai pasyvūs. Naglis pasinaudoja patikimiausiu savo ginklu – taikliu ir protingu žodžiu. Nejaugi paprastas „mirtingasis“ gali atvirai grumtis su pačiu „nemirtinguoju“ žaibų valdovu? Ištraukusi iš Naglio Vaivos juostą, Rasa pažadina žveją, kuris nori atimti mylimosios dovaną, tačiau jam kelią pastoja lyg iš po žemių išdygęs Perkūnas. Prasideda ilgoka dviejų herojų scena – pirmasis jų susitikimas. Perkūno pasirodymą lydi kreipimasis į Naglį:

„Aš siaubas tų, kurie man prieštarauja…“,

susidaro įspūdis, kad jo balsas sklinda tartum iš po žemės gelmių. Panašiai Perkūno duete su Nagliu. Stovėdamas provokuojamoje pozoje prieš Naglį, Perkūnas primena sustingusią akmeninę statulą. Tik piktos, blizgančios akys ir vos pastebima ironiška šypsena nusako, kad prieš mus, nors ir nežemiška, bet vis tik gyva būtybė. Išdidi Perkūno laikysena išryškina jo tikėjimą savo greita pergale.

„Varnai kranksėjo, kad Vaiva tau juostą dovanojo. .. Cha, cha, cha!“,

– pabrėždamas kiekvieną žodį, dainuoja Perkūnas, su panieka žvelgdamas į ramiai stovintį Naglį. Jo skardus, mefistofeliškas juokas rodo, kad Perkūnas netiki Vaivos ir Naglio meile. Neišgirdęs iš žvejo jokio atsakymo, Perkūnas supyksta, tačiau jis lieka ramus. Tvirtai ir įsakmiai skamba Perkūno grasinimas nubausti mirtimi „įžūlų“ berną, jei Vaivos juosia puoš jo pečius. Šiuos žodžius lydi išdidus ir klausiamas žvilgsnis. Libretistas ir režisierius, pasinaudoję pasakišku Perkūno paveikslu, jo asmeniniais pergyvenimais, atskleidė socialinę temą, parodydami mums žiaurų ir galingą feodalą, niekinantį paprastus žmones. Viena geriausių lyrinių „Vaivos" scenų reikia laikyti Naglio ariozo – jo atsakymą Perkūnui. Įniršusiam valdovui Naglis pasakoja apie gamtos grožį, meilę jai, kurios jis nemato ir nesupranta:

1959 m. Vinilinės plokštelės (LP) garso takelio 30 sek. iškarpa, iš „Naglio ariozo“, dainuoja V. Česas
„Girdi, kaip marios vilnija,
Nakties alsavimą jauti?
Matai žvaigždyną dyviną,
Vėjelio šlamesį girdi?“

Tad argi šias kupinas poezijos eilutes galima laikyti Perkūno graudenimu, išmaldos prašymu? Naglio įkvėpimo kupinas veidas, jo žodžių subtilumas ir lyriškumas neabejotinai patvirtina, kad prieš Perkūną stovi ne paprastas žvejas, o didis liaudies dainius. Naglis savo ariozo pabaigoje meta iššūkį Perkūnui:

„Kad už mergelę mylimą
Mirčiau su džiaugsmu.“

Toks žvejo atvirumas ir tiesumas sutramdo netgi Perkūno pyktį. Įsitikinęs, kad Naglis neturi juostos, žaibų valdovas, antrąkart nusikvatojęs, išnyksta. Šis juokas išreiškia jo pasitenkinimą, kad „įžūlus" žvejas vis tik neturįs Vaivos juostos!

Trečias veiksmas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pakilus uždangai, patenkame į nuostabią povandeninę karalystę. Apsupusios gintaro soste sėdinčią Vaivą, vandenės – Perkūno rūmų damos – stengiasi šokiais ir dainomis pralinksminti savo naująją valdovę. Iš išvaizdos povandeninės gyventojos panašios j paprastus žmones, nuo kurių jas skiria tik mėlyni išsidraikę plaukai ir ilgi, siekiantys kojų pėdas, balti rūbai. Tuo tarpu valdovo tarnai, kaip kontrastas vandenėms, apsirėdę juodais drabužiais. Jų ir eisena kitokia: minkšti žingsniai, nuolankiai nulenktos galvos byloja, kad jie yra paklusnūs Perkūno vergai. Tačiau Vaivos nedžiugina naujasis pasaulis ir rodoma jai pagarba – ją traukia į krantą, ten, kur savo dainas dainuoja Naglis, dar nieko nežinantis apie ištikusią ją nelaimę. Vandenės ir Perkūno tarnai, kuriems pavesta sergėti audėją, nenoromis paklūsta valdingam Vaivos rankos gestui, liepiančiam visiems palikti rūmų salę. Viena paskui kitą seka keletas operos veikėjų arijų, sudarančių pagrindinį šio veiksmo muzikinį audinį. Pirmiausia išgirstame Vaivos ir vandenės Aukselės arijas, paskiau susipažįstame su išsamesnėmis Perkūno ir Rasos muzikinėmis charakteristikomis. Likusi viena ir neradusi Naglio dovanoto gintaro, Vaiva visą savo ilgesį išlieja dramatinio pobūdžio arijoje-raudoje „Virš jūrų marių„.

1959 m. Vinilinės plokštelės (LP) garso takelio 30 sek. iškarpa, iš „Vaivos – Virš jūrų marių“, dainuoja I. Jasiūnaitė
„Keiksiu, prakeiksiu savo galvelę,
Keiksiu, prakeiksiu baisią dienelę“,

tai paaiškėja, kad būtent šią akimirką Vaiva galutinai pajunta savo beviltišką padėtį. Nusiminusi Vaiva atkunta, atėjus pas ją jaunutei vandenei Aukselei, nutarusiai padėti audėjai ištrūkti iš Perkūno karalystės. Ją V. Klova charakterizavo lengva ir žaisminga koloratūrine arija. Žaisminga ir žvali Aukselės arija, kurią nuotaikingai atlieka, yra savotiškas kontrastas muzikinei Vaivos charakteristikai. Tai dar kartą įrodo Aukselės partijos tikslingumą operoje. Ja kompozitorius logiškai pateisina dramaturginį Aukselės paveikslą, – Aukselės, sugalvojusios ir paruošusios Vaivos pabėgimą. Sambrūzdis ir sumišimas įsiviešpatauja paslaptingame dvare, kai sužinoma apie audėjos pabėgimą. Perkūno rūstybei nėra ribų: jis pasiryžęs nužudyti kiekvieną „išdaviką“. įpykęs jis trenkia į žemę Naglio gintarą. Šį valdovo judesį palydi akinantys žaibų tvyksėjimai ir sunkūs griaustinio trenksmai. ši įtempta dvasinė Perkūno būklė perteikiama jo arijoje, kuri sudaro ryškų kontrastą žaismingajai Aukselės vokalinei partijai.

„Tegriūva žemė,
Tegrius dangus.
Abu jie žus!“

Tokiais prakeikimais baigiama Perkūno arija. Šiuos Perkūno jausmus ir tvirtą jo sprendimą keršyti dar labiau sustiprina orkestro fanfarinis Naglio motyvas, vaizduojantis jo meilę Vaivai.

„Tai žvejo išdidaus daina“! – netekęs pusiausvyros, rūsčiai sušunka Perkūnas. Dar replikuoja:

„Turte ir prabangos saldybėj aš Vaivą sūpavau,
Garbėje maudžiau ir rūstybės galią pajusti jai daviau…“

Kita Perkūno replika, kurią jis meta išsigandusiems dvariškiams, suradęs gintarą:

„Ir juostos nėra?“.

Juk juosta – tai Vaivos meilės simbolis! Svarbiausia finalinės trečiojo veiksmo scenos veikėja tampa Rasa, kurią sargybiniai atveda drauge su sugauta Auksele. Rasa, kaip ir Naglis, neišsigąsta Perkūno rūstybės. Tai liudija jos ariozo, kuriuo ji kreipiasi į įniršusį valdovą. Ši sceninė situacija analogiška Perkūno ir Naglio susitikimui III veiksme, kad Rasa, kaip ir žvejas, stengiasi vien tik gražiais žodžiais paveikti kietą Perkūno būdą. Norėdama išgelbėti savo draugus, Rasa iš tikro mėgina paliesti jautriausias Perkūno širdies stygas. Tačiau, pamačiusi, kad jos žodžiai neturi jokio poveikio įniršusiam Perkūnui, ji drąsiai drožia jam į akis visą tiesą, pavadindama jį „dvasios skurdžiumi ir akmens širdimi". Ypač įspūdinga ir jaudinama yra šio ariozo pabaiga, kurioje skamba Naglio dainos motyvas. Tačiau Perkūno savigarba jau pernelyg įžeista – sužaibuoja, sugriaudžia, ir Rasa kaip pakirsta gėlelė bejėgiškai susmunka ant žemės. Tad negi tokį kilnų ir drąsų merginos poelgį mes galime pavadinti tuščiu verkšlenimu? Ši scena faktiškai užbaigia trečiąjį veiksmą. Todėl abejotinas yra mirštančios Rasos atsisveikinimas su Auksele, kuris teikia scenai pigų melodra-matinį atspalvį, ištęsia veiksmą ir tuo pačiu menkina Rasos poelgio reikšmingumą. Spektaklio pabaigoje vėl pasikartoja antrojo veiksmo scenovaizdis – prie vienišos pušies stovintis Naglį. Staiga ramų jūros ošimą nutraukia orkestre pasigirdusi linksma Aukselės tema. Tolimas aidas atneša ir jos sidabrinį balso skambėjimą. Slapta pabėgusi iš povandeninių rūmų, Auksele vokalinėmis trelėmis šaukia Vaivą ir Naglį. Sutikusi žveją, ji papasakoja jam apie Rasos žuvimą. Vaivos ir Naglio džiaugsmą nutraukia nepastebėtai atsiradęs Perkūnas, kuris reikalauja, kad audėja tuoj pat sugrįžtų atgal į jo rūmus.

Veiksme vėl kartojasi Naglio meilės tema, ir dramatiškas Vaivos pergyvenimas, ir rūstus, skambantis žemame registre Perkūno balsas. Apglėbęs Vaivos pečius, Naglis be baimės žiūri į nirštantį Perkūną. Staigiu rankos judesiu ištraukęs žėrinčią juostą, jis ištiesia ją ir drauge su Vaiva žengia priešais Perkūną. Veltui valdovas grūmodamas šaukia į pagalbą žaibus – prieš tvirtą ir ištikimą meilę jis yra bejėgis. Stovint Vaivai ir Nagliui smėlėtame pajūryje, horizonte pasirodo didžiulė tekanti saulė, mažai primenanti mūsų dangaus šviesulį. Tiesūs ir vingiuoti tekančios saulės spinduliai primena liaudies meistrų išdrožinėtų pagražinimų ir įvairių stilizuotų skulptūrėlių linijas. Toks operos finalo apipavidalinimas dar kartą pabrėžia spektaklio liaudiškumą, kuris sudaro „Vaivos“ muzikos pagrindą.

„Vaiva“ – pirmoji kregždė lietuvių tarybinės lyrinės operos žanre. Todėl, reikia manyti, jog teatras galutinai neužmirš šio kūrinio. Antra vertus, „Vaivos“ privalumai nustelbia kai kuriuos jos trūkumus. Padarius antrąją operos redakciją, šis kūrinys sužėrėtų naujomis vertingomis spalvomis, teikiančiomis žiūrovui didelį estetinį pasigėrėjimą. Liaudies padavimai mūsų operoje taip pat yra reikalingi.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3265&kas=spaudai&st_id=15855
  2. Vytautas Mažeika – „OPERA Lietuvių tarybinio operos teatro raida (1940–1965)“, leidykla – „Mintis“, Vilnius, 1967 m., pusl.131.
  3. http://langasnews.com/index.php?option=com_content&task=view&id=778&Itemid=45

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]