Vaitas
Vaitas – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Abiejų Tautų Respublikos pareigūnas: vyriausias miesto pareigūnas, taip taip pat vaitystės viršininkas, seniūnas. Skirtingose vietose sąvoka galėjo turėti kiek skirtingą reikšmę.[1]
LDK laikais vaitu vadintas aukščiausias savivaldos teisę turinčio miesto (Kulmo teisė, Magdeburgo teisė) pareigūnas, skiriamas didžiojo kunigaikščio. Dažniausiai būdavo skiriamas iš bajorų, Kaune nuo 1584 m., Vilniuje nuo 1610 m. būdavo skiriamas iš miestiečių išrinktų 4 kandidatų. Vaitas mieste turėjo aukščiausią valdžią, suolininkų teisme su suolininkais nagrinėjo baudžiamąsias ir svarbias civilines bylas, vykdė policijos funkcijas, miestiečiams skyrė prievoles už jų turimą žemę ir kitas naudmenas mieste, vadovavo miesto gynybai.[2]
Taip pat LDK laikais vaitas buvo aukščiausias vaitystės pareigūnas. Tai buvo dvaro administracijos pareigūnas, parenkamas iš pasiturinčių valstiečių, jam talkininkaudavo dar 2–3 valstiečiai padėjėjai (suolininkai). Vaitas vykdė dvarų laikytojo potvarkius, šaukė valstiečius į darbą, prižiūrėjo, kaip jie dirba, rūpinosi, kad atiduotų duokles ir mokėtų mokesčius, saugojo žemių ribas. Pristatydavo valstiečius į dvaro teismą ir jame dalyvaudavo. Būdavo atskaitingas dvaro revizoriui. Jis už tarnybą gaudavo laisvąjį valaką žemės, dar vieną galėdavo gauti už činšą. Pareigybė gyvavo ir ATR bei ankstyvojo carmečio laikais, bet po 1837–41 m. P. Kiseliovo reformos panaikinta.[3]
Lenkijoje vaitas buvo valsčiaus (gminos) pareigūnas. Lietuvos teritorijoje vaitai buvo 1818–1914 m. Lenkijai priskirtoje Užnemunėje ir 1920–1939 m. lenkų valdytame Vilniaus krašte. Iki 1864 m. vaito pareigas ėjo dvarininkas, vėliau – valsčiaus sueigos rinktas valstietis. Vaitas buvo atsakingas už tvarką valsčiuje, išduodavo gyventojams pasus, prižiūrėjo, kaip valstiečiai atlieka prievoles.[4]
Vilniaus krašte vaitą rinko valsčiaus taryba, tvirtino apskrities viršininkas. Vaitas vykdė valsčiaus tarybos, valdybos ir aukštesnių valstybinių institucijų nutarimus.[4]
Etimologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Žodis vai̇̃tas kilęs iš lenk. wójt, šis – iš vok. Vogt, sen. vok. Voget „prižiūrėtojas, valdytojas“ < lot. vocātus, advocātus „patikėtinis“.[4][5]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Венедикт Александрович Мякотин. Войт. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона, Т. 6А (12) : Винословие — Волан. С.-Петербургъ, 1892., 941 psl. (rus.)
- ↑ vaitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ vaitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- 1 2 3 Stasys Vansevičius. vaitas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015
- ↑ войт[neveikianti nuoroda], Фасмер Макс. Этимологический словарь русского языка. Тт. 1—4. М., 1964–1973.