V ženklas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Britų premjeras Vinstonas Čerčilis rodo V ženklą kaip pergalės simbolį.
Merginos Tokijuje pozuoja nuotraukai, rodydamos V ženklą.
V ženklas gali būti traktuojamas ir kaip įžeidžiantis.

V ženklas – rankos gestas, kai ištiestu smiliumi ir didžiuoju pirštu bei sulenktais likusiais pirštais suformuojama „V“ raidės forma. Gestas dažniausiai siejamas su pergale arba taika, tačiau turi įvairias reikšmes, kurios priklauso nuo konteksto bei paties ženklo parodymo būdo.

Kaip pergalės simbolis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

V ženklą su pergale (nuo angl. victory) pradėjo sieti belgų politikas Victor de Laveleye, pasiūlęs šią reikšmę 1941 m. sausį. Ženklas leido peržengti kalbos barjerus ir vienyti pasipriešinimą nacistinei Vokietijai. Gestą Didžiojoje Britanijoje išpopuliarino BBC radijas, laidose raginęs klausytojus pasitelkti V raidę kaip pasipriešinimo simbolį. Prie populiarumo prisidėjo ir britų premjeras Vinstonas Čerčilis, naudojęs ženklą viešuose pasirodymuose.[1]

Po karo V ženklą yra naudojęs ne vienas garsu žmogus, situacijose kai jis galėjo būti siejamas su pergale. Pavyzdžiui, JAV prezidentas Ričardas Niksonas šį gestą dažnai rodė vykstant Votergeito skandalui, o Margareta Tečer – rinkiminės kampanijos metu.[2]

Kaip taikos simbolis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nėra iki galo aišku, kodėl V ženklą perėmė JAV vykęs judėjimo prieš Vietnamo karą šalininkai, hipių judėjimas. Laikui bėgant rodomas V gestas įgavo pacifistinę reikšmę, protestą prieš karą, smurtą arba apskritai prieš valdžią. Prie populiarumo prisidėjo šį ženklą rodžiusios pacifistinius judėjimus palaikiusios garsenybės, kaip kad Džonas Lenonas.[3]

Kaip skaičius „du“[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kadangi V ženklas suformuojamas iš dviejų iškeltų pirštų, gestų kalboje jis gali reikšti skaičių „du“. Lietuvių gestų kalboje tokiu atveju V ženklas rodomas delnu į save.[4] Amerikiečių gestų kalboje V ženklas taip pat reiškia „du“, bet delno kryptis gali nusakyti papildomą niuansą.[5]

Japonijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Japonijoje V ženklą žmonės dažnai rodo pozuodami nuotraukai. Manoma, kad tai išpopuliarėjo 1970-aisiais po Saporo žiemos olimpinių žaidinių, kuriose didelio dėmesio sulaukė dailiojo čiuožimo sporto atstovė Janet Lynn iš JAV. Ji nuotraukose mėgdavo pozuoti rodydama V ženklą ir tai tapo madingu dalyku tarp Japonijos žmonių. Gestas sąmoningai nesiejamas nei su pergale, nei su taika ir gali būti suprantamas tiesiog kaip geros nuotaikos išraiška.[6][7]

Kaip įžeidimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžeidžiančią reikšmę V ženklas turi Didžiojoje Britanijoje, ypač jei delnas atsukamas į save, o rodymas palydimas keiksmažodžiais. Negatyvi V ženklo reikšmė yra užfiksuota jau XVI a. rašytiniuose šaltiniuose, o kildinama iš 1415 m. vykusio Aginkorto mūšio. Pasakojimai teigia, kad jį laimėję anglų kariai nukapojo prancūzų lankininkams pirmus tris pirštus – svarbiausius, norint šaudyti lanku, o kaip pašaipą jų neįgalumui rodydavo V ženklą.[8][9]

Be šio yra ir kitų mažiau išplėtotų paaiškinimų: kad V ženklas yra užslėptas įžeidus viduriniojo piršto rodymas; kad V simbolizuoja pražergtas kojas; ir pan.[10]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Fred Edmund Jandt. An Introduction to Intercultural Communication: Identities in a Global Community. SAGE, 2010, p. 115
  2. James S. Baugess, Abbe Allen DeBolt. Encyclopedia of the Sixties: A Decade of Culture and Counterculture. ABC-CLIO, 2011, p. 673
  3. James S. Baugess, Abbe Allen DeBolt. Encyclopedia of the Sixties: A Decade of Culture and Counterculture. ABC-CLIO, 2011, p. 674
  4. Du, Lietuvių gestų kalbos žodynas
  5. Two, American Sign Language dictionary
  6. James S. Baugess, Abbe Allen DeBolt. Encyclopedia of the Sixties: A Decade of Culture and Counterculture. ABC-CLIO, 2011, p. 674
  7. Haru Yamada, Orlando R. Kelm, David A. Victor. The 7 Keys to Communicating in Japan: An Intercultural Approach. Georgetown University Press, 2017, p. 162
  8. Tom Dalzell, Terry Victor. The Concise New Partridge Dictionary of Slang and Unconventional English. Routledge, 2014, p. 820
  9. Göran Lundborg. The Hand and the Brain. Springer Science & Business Media, 2013, p. 63
  10. Tom Dalzell, Terry Victor. The Concise New Partridge Dictionary of Slang and Unconventional English. Routledge, 2014, p. 820