Vėjas (mitologija)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Vėjas baltų mitologijoje yra visatos kūrėjas, antgamtinė būtybė su sparnais ar esantis paukščio pavidalo. Jis žino visus oro, žemės ir dangaus kelius, laikomas viską žinančiu ir visagaliu. Jis laikytas ir apvaisintoju. Iš Vėjo gimsta visata ir gyvūnai. Vaizduojamas bekojis, berankis, atidarantis duris, besibeldžiantis į langus, besiprašantis į vidų. Jam buvo aukojamos aukos, ypač per žiemos solsticijas, pastatant ant lango avižinio kisieliaus. Lietuvių mituose yra užuominų, kad sparnuotas Vėjas apvaisina netekėjusias moteris, kurios dažnai pagimdo didvyrius. Nuo seno buvo tikima, kad vėjas gali įvaryti žmogui ligą, kurią taip ir vadino „liga nuo vėjo“.

Vėjas su milžinais saugo dausas, kurios esančios ant aukšto kalno, tarp dviejų upių. Ten veši sodas su varteliais, suoleliais, žėrinčiais aukso ir sidabro akmenimis. Sode auga obelys aukso lapais, sidabro šakomis, stebuklingais deimanto obuoliais. Tarp jų esanti obelis – nemirtingumo medis – kurios vaisius turėję teisę valgyti tik dievai. Jame nebūna nei šalčio, nei karščio, viešpatauja amžina diena. o aplink sodą – tamsa. Prie vartų stovi Aušra, kuri apšviečia kelią į sodą, o didžiagalvis, storapilvis Vėjas nupučia visus piktadarius, kuriems neleista įeiti į sodą. Per upę nutiestas plonutėlis kaip voratinklio siūlelis tiltas. Per jį pereinančios teisingųjų vėlės. Neteisingųjų vėles milžinas Vėjas nupučia į tamsybių laukus, kuriuose yra daugybė visokių žvėrių, daugiagalvių žalčių ir gyvačių, arba Vėjas jas įmeta į upę, kuria teka verdanti derva. Šis obelų sodas buvo siejamas su šiaurės rytų danguje esančiu žvaigždynu, vadinamu Rojaus darželiu.

Vėjas bendrauja su Saule, Mėnuliu, tačiau ne visuomet sutaria.

Lietuvių Vėjas, kaip indoarijų arba iraniečių vėjo dievas, buvo vadinamas Vaju. Kaimynai baltarusiai vėją vadindavo „mužčina lupaty“, t. y. lūpotas vyras.

Legendos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Vėjas vedė gražią žmoną, su kuria sugyveno tris sūnus. Kai visi sūnūs suaugo ir jau pajėgė smarkiai pūsti, Vėjas pasikvietė juos prie milžino akmens ir tarė: „Jus visus pagimdžiau aš su savo žmona, kuri taip pat buvo milžinė ir panaši į kitas moteris. Kai buvote maži, ją ištiko nelaimė – prislėgė šitas milžinas akmuo. Išvaduokime ją, atvertę tą akmenį!“
    Visi Vėjo sūnūs ir jis pats ėmė versti akmenį. Atvertę akmenį, vaikai puolė gelbėti motiną, o tėvui paliko milžiną akmenį laikyti. Tėvas neišlaikė akmens, ir šis krito su didžiausiu trenksmu į savo senąją vietą. Žuvo motina ir visi trys sūnūs. Liko tik vienas Vėjas, todėl dabar jis turi daug darbuotis: bėgioja po visas pasaulio šalis ir iš ten pučia.
    Kai Vėjas išvaduos savo vaikus iš po to milžino akmens, tai visi trys sūnūs ir tėvas papūs kartu, ir tuomet bus žmonijai paskutinė gyvenimo valanda, nes viskas bus iškelta į padanges ir išblaškyta po plačiausiąją erdvę.
  • Jaunikaičiui raganius pavogė magiškos galios turinčius daiktus. Ieškodamas klausinėja Saulės, Mėnulio, bet šie nieko nežino ir liepia kreiptis į Vėją, kurį galima rasti miške, ties dideliu ąžuolu. Ten Vėjo buveinė. Joje jaunikaitis apsistoja trims dienoms, kad susilopytų savo apsiaustą. Kai bernelis atėjo prie nurodyto ąžuolo ir ėmė klausinėti, Vėjas pasakė, jog tie daiktai žiurkių karalystėje, bet ten šis neįeisiąs, nes suės žiurkės. Todėl nuo jų apsisaugoti duoda žmogui savo apsiaustą ir katę. Einant liepia sukti į kairę, – tada upės ir marios bus sausos. Priėjęs žiurkių karalystę, jaunuolis paleidžia katiną, ir tas išpjauna žiurkes. Žmogus nueina pas žiurkių karalių, atsiima iš jo savo prarastus stebuklingą žiedą ir raktą. Herojus padėkoja Vėjui už pagalbą, dar gauna dovanų katiną ir sugrįžta namo.
  • Kartą Saulė, Mėnuo ir Vėjas ėjo pasivaikščioti ir sutiko žmogų, kuris pasakė „laba diena“. Saulė, Mėnuo ir Vėjas susiginčijo, kuriam žmogus geros dienos linkėjo. Saulė sako: „Aš žmogų šildau, apšviečiu, jo vaisius ant lauko užauginu, kasdien jį meilingai sveikinu, taigi man jis tą garbę išreiškė“. Mėnuo sako: „Man vienam gal ta garbė teko. Ką veiktų žmogus be manęs naktį?“. Vėjas paprieštaravo, sakydamas, jog pareikšta garbė tegali jam būti – jis gali žmogų saugoti, jis gali jam ir kenkti. Saulė vasarą žmogų kaitina, o Vėjas gali jį atvėsinti, atgaivinti. Mėnuo žmogų žiemą šaldo, o Vėjas tuo metu tyli. Jei jis pūstų, žmogus šalčio neišlaikytų. Galop visi nutarė paklausti patį žmogų. Žmogus pažiūrėjo į Saulę – tokia meilinga, pažiūrėjo į Mėnulį – tas irgi malonus, pasižiūrėjo į Vėją ir išsigando, nes to dantys pasirodė nemalonūs. Taigi žmogus, bijodamas Vėjo, pasakė, kad jam palinkėjo labos dienos. Saulė su Mėnuliu supyko ir pagrasino, kad pirmoji žmogų vasarą labai sukaitins, o antrasis – žiemą sušaldys. Patenkintas Vėjas pažadėjo žmogui padėti. Karštį vėsino pūtimu, o šaltį prilaikė tylėdamas.