Völkischer Beobachter
| Völkischer Beobachter | |
 | |
 Dienraščio „Völkischer Beobachter“ pirmas puslapis (1932 m. sausio 27 d.). Antraštė skelbia: „Reikalaujame nedelsiant uždrausti komunistų žudikišką organizaciją!“ | |
| Valstybė |
|
|---|---|
| Kalba | Vokiečių |
| Tipas |
|
| Savininkas | Adolf Hitler |
| Leidėjas | Franz Eher Nachfolger GmbH |
| Redaktorius | Dietrich Eckart, Alfred Rosenberg, Wilhelm Weiss |
| Įsteigta | 1920 m. gruodžio 25 d.[a] |
| Leidyba nutraukta | 1945 m. balandžio 30 d. |
| Politinis spektras | Nacionalsocialistų partijos ideologija (nacizmas)[1] |
| Būstinė | Miunchenas, Vokietija |
| Tiražas | 1,7 mln. egzempliorių (1944)[1] |
„Völkischer Beobachter“ (liet. Tautos stebėtojas) – Vokietijos dienraštis (iki 1923 m. savaitraštis), ėjęs 1919–1945 m. Miunchene.[2] Leistas vokiečių kalba vietoje 1887 m. įsteigto savaitraščio „Münchener Beobachter“ (Miuncheno stebėtojas). Nuo 1920 m. Nacionalsocialistų partijos oficialusis leidinys.[1]
Istorija ir turinys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Save pristatė kaip „Didžiosios Vokietijos nacionalsocialistinio judėjimo kovos laikraštį“.[3] Jo pirmtakas – nuo 1887 m. Miunchene leistas savaitraštis „Münchener Beobachter“ (Miuncheno stebėtojas), daugiausia aprašinėjęs skandalus ir antisemitines paskalas.[2] 1918 m. savaitraštį įsigijo okultinė Tulės draugija (Senovės germanų tyrinėtojų draugija). 1919 m. rugpjūtį pervadintas „Völkischer Beobachter“.
1920 m. gruodį laikraštis atsidūrė ties bankroto riba.[3] Tulės draugija sutiko jį parduoti Nacionalsocialistų partijai už 60 000 markių. Majoras Ernstas Rėmas, vienas pirmųjų Vokiečių darbininkų partijos, NSDAP pirmtakės, narių, ir Dytrichas Ekartas, vienas pirmųjų A. Hitlerio patarėjų, įtikino E. Rėmo vadą, generolą majorą Francą Riterį fon Epą, skirti reichsvero lėšų laikraščiui įsigyti.[3] Nacionalsocialistų partijai įsigijus laikraštį, D. Ekartas paskirtas jo pirmuoju redaktoriumi. Laikraštis tapo partijos oficialiuoju leidiniu, ėmė skleisti jos ideologiją (nacizmą) ir propagandą.[1]
1921 m. Adolfas Hitleris, tapęs NSDAP pirmininku ir vienvaldžiu lyderiu, įsigijo visas bendrovės akcijas ir tapo vieninteliu laikraščio savininku.[4]
1923 m. vasarį tapo dienraščiu. 1923 m. kovą A. Hitleris laikraščio redaktoriumi paskyrė nacizmo ideologą Alfredą Rozenbergą.[2] Pastarąjį savo ruožtu 1938 m. pakeitė Vilhelmas Veisas.
1923 m. lapkričio 8–9 d. A. Hitleriui surengus nesėkmingą Alaus pučą, Nacionalsocialistų partijos veikla buvo uždrausta, o laikraštis – uždarytas. 1925 m. vasario 26 d. atkūrus ir pertvarkius NSDAP, laikraštį vėl imta leisti kaip savaitraštį, po mėnesio – vėl kaip dienraštį.[2]
1933 m. naciams atėjus į valdžią, laikraštis spausdino įvairias naujienas, daug dėmesio skyrė partijos veiklai, pateikdamas ją kaip beveik nuolatinę sėkmę.[5] Laikraščio redaktoriai buvo raginami afišas užpildyti propaganda, jose skelbti visus NSDAP mitingus (pranešimai turėjo būti siunčiami Propagandos ministerijai peržiūrėti, kuri grąžindavo taisytas versijas laikraščiui).[6] Afišos iš tiesų skatino skaitomumą.[7] Uždraudus A. Hitlerio viešas kalbas, laikraštis tapo pagrindine jo pažiūrų sklaidos priemone.[8]
1930 m. pradėjo leisti regioninius Berlyno ir Pietų Vokietijos numerius.[2] 1933 m. atidarė naują redakcijos ir spaustuvės skyrių Berlyne. 1938 m. Vokietijai aneksavus Austriją, imta leisti numerį Vienoje.[1]
Propagandos ministras Jozefas Gebelsas neretai laikraštyje skelbdavo straipsnius, užsipuldamas Jungtines Amerikos Valstijas (už antisemitinių priemonių kritiką)[9] ir komunistinę Sovietų Sąjungą.[10]
1945 m. balandžio 30 d., likus kelioms dienoms iki Vokietijos kapituliacijos, laikraštis nutraukė veiklą. Paskutiniai balandžio ir gegužės mėnesių numeriai nebuvo platinami.
Finansavimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vien pajamų iš pardavimų nepakako laikraščiui išlaikyti. Leidinys buvo išlaikomas parduodant beprocentinius vekselius partijos nariams ir gaunant paskolas bei subsidijas iš turtingų globėjų, pvz., Helėnės Bechštein. Knygų leidykla, kurią M. Amanas sėkmingai išplėtė, vėliau tapo finansiniu laikraščio ramsčiu. 1926 m. įkurtas žurnalas „Illustrierter Beobachter“ (Iliustruotasis stebėtojas) taip pat sulaukė sėkmės. Šalininkams buvo nuolat primenama apie jų pareigą užsisakyti laikraštį ir jį reklamuoti.[11]
Tiražas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Laikraščio tiražas 1920 m. siekė apie 8000 egzempliorių, tačiau 1923 m. išaugo iki 25 000 egzempliorių dėl didelės paklausos Rūro okupacijos metu. Po nesėkmingo 1923 m. Alaus pučo uždraudus Nacionalsocialistų partiją, laikraštis buvo uždarytas, tačiau 1925 m. vasario 26 d. atkūrus partiją, – vėl leistas. Leidinio tiražas augo kartu su nacių judėjimo sėkme: 1931 m. pasiekė daugiau nei 120 000, 1941 – 1,1 mln., 1944 m. – 1,7 mln. egzempliorių.[1]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Kaip Nacionalsocialistų partijos oficialusis leidinys.
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 „Volkischer Beobachter“. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2025-11-24.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 „Völkischer Beobachter“. Encyclopædia Britannica. Nuoroda tikrinta 2025-11-24.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 „Völkischer Beobachter: Mehr gesprochen“. Der Spiegel. Nuoroda tikrinta 2025-11-24.
- ↑ Schwarzwaller, Wulf (1988). The Unknown Hitler : His Private Life and Fortune. National Press Books. p. 80. ISBN 978-0-915765-63-8.
- ↑ Bytwerk, Randall. „Nazis Battle for Harburg“.
- ↑ „Propaganda“. calvin.edu.
- ↑ Early Nazi Posters
- ↑ Cecil 1972, p. 51.
- ↑ Bytwerk, Randall. „Goebbels on the United States (1939)“.
- ↑ Bytwerk, Randall. „Goebbels on the attack on the Soviet Union (July, 1941)“.
- ↑ „Völkischer Beobachter – Historisches Lexikon Bayerns“. www.historisches-lexikon-bayerns.de. Nuoroda tikrinta 2023-11-03.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Cecil, Robert (1972). The Myth of the Master Race: Alfred Rosenberg and Nazi Ideology. New York: Dodd, Mead. ISBN 0-396-06577-5.