Väinö Linna
| Veinė Lina suom. Väinö Valtteri Linna | |
|---|---|
| |
| V. Lina 1976 m. | |
| Gimė | 1920 m. gruodžio 20 d. Urjala, Pirkanma, Suomija |
| Mirė | 1992 m. balandžio 21 d. (71 metai) Tamperė, Pirkanma, Suomija |
| Palaidotas (-a) | Tamperės kapinėse |
| Veikla | rašytojas |
| Žinomas (-a) už | Karo bestselerių autorius |
 Vikiteka |
Väinö Linna |
Veinė Lina (suom. Väinö Valtteri Linna; 1992 m. balandžio 21 d. Urjaloje – 1992 m. balandžio 21 d. Tamperėje) – suomių rašytojas, savamokslis. Buvo samdinys, dirbo medkirčiu, šaltkalviu.[1]
Kaip Antrojo pasaulinio karo dalyvis, V. Lina pagarsėjo savo šalyje ir užsienyje karo romanais, sukėlusiais pokytį kolektyvinėje karo atmintyje. Jo kūriniai „Nežinomas kareivis“ (1954 m.) ir trilogija „Čia, po Poliarine žvaigžde“ (1959–1962), sulaukę ir prieštaringų vertinimų, ir greitai tapę vienomis perkamiausių knygų Suomijoje, laikomos tiek suomių literatūros klasika, tiek nacionalinio palikimo dalimi.[2][3]
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]V. Lina gimė ir augo darbininkų šeimoje, buvo septintas vaikas. Tėvo neteko, kai jam buvo septyneri metai. Motinai teko išlaikyti visą šeimą dirbant netoliese esančiame dvare. Nepaisant savo kilmės, V. Lina susidomėjo literatūra anksti.[3] Vaikystėje mėgo nuotykių romanus, kuriuos gaudavo iš vietinės bibliotekos. Jo išsilavinimas apsiribojo šešeriais metais valstybinėje mokykloje, kurią baigė XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje. Padirbėjęs medkirčiu ir pagalbiniu darbininku tame pačiame dvare, kuriame dirbo jo motina, V. Lina 1938 m. persikėlė iš kaimo į Tamperės miestą, kur įsidarbino tekstilės fabrike „Finlayson“ šaltkalviu. Ten jis dirbo nuo 1938 iki 1940 m., o po karinės tarnybos – nuo 1944 iki 1954 m.[4]
Prasidėjęs karas V. Linai reiškė dalyvavimą Tolesniame kare (1941–1944 m.), kur jis kovojo Rytų fronte. Be skyriaus vado pareigų, vedė užrašus ir pastebėjimus apie savo ir bendražygių patirtis.[3] Jau tuo metu V. Lina įsivaizdavo, kad rašymas bus jo mėgstamiausia veikla. Pasibaigus karui jis sukūrė šeimą. Po dienos darbų gamykloje pradėdavo rašyti. Visą laisvą laiką nuo darbo jis aistringai skaitė. Tokie autoriai kaip A. Šopenhaueris, F. Dostojevskis ir F. Nyčė pelnė jo pagarbą.[5] Vėliau V. Lina pasakojo, kad didelę įtaką jam padarė ir E. Remarko romanas „Vakarų fronte nieko naujo“. Pirmieji du romanai „Päämäärä“ ir „Musta rakkaus“ buvo parduodami prastai, o kuriama poezija taip pat nesulaukė sėkmės.
V. Lima išgarsėjo tik išleidęs „Nežinomą kareivį“ (1954 m.). Akivaizdu, kad tuo metu buvo ryškus visuomenės poreikis tokiam kūriniui, kuriame būtų nagrinėjamas karas ir paprastų žmonių vaidmuo jame. Praėjus dešimtmečiui po taikos sutarties su Sovietų Sąjunga, daugelis suomių buvo pasirengę prisiminti praeitį, kai kurie netgi kritiškai. „Nežinomas kareivis“ visiškai patenkino šį poreikį, nes jo veikėjai buvo neabejotinai įvairesni, realistiškesni, tačiau kartu ir herojiškesni, nei ankstesnių suomių autorių karo romanai. Knyga netrukus tapo savotišku bestseleriu. Iš pradžių ji profesionalių kritikų buvo sutikta griežtai. Didžiausiame Suomijos laikraštyje „Helsingin Sanomat“ recenzentai įžvelgė romano trūkumą, kad jame nepristatyti personažai didingame istoriniame ir etiniame kontekste.[5] Modernistams taip pat nepatiko „Nežinomas kareivis“. Tuo metu kritikas Tuomas Anhava šį romaną pavadino „knyga vaikams“ dėl pernelyg veiksmo kupino siužeto.[3] Plačiosios visuomenės pripažinimo pakako, kad galiausiai atsvertų neigiamą kritiką. Dabar romanas laikomas ir suomių literatūros klasika, ir nacionalinio palikimo dalimi.
Šeštojo dešimtmečio viduryje rašytojas persikėlė į Hemenkiurę, kur nusipirko ūkį, augino javus. 1959 m. buvo išleista pirmoji trilogijos „Čia, po Poliarine žvaigžde“ dalis. Knyga sulaukė sėkmės, po jos sekė ir kitos dalys. Antroji dalis buvo išleista 1960 m., o paskutinė – 1962 m. Trečioji romano dalis 1963 m. buvo apdovanota Šiaurės Tarybos literatūros premija, o autorius buvo pirmasis ją gavęs suomis. Panašiu laikotarpiu jis jau buvo pelnęs kelis savo šalies literatūrinius apdovanojimus.
1957–1969 m. V. Lina taip pat buvo regioninės autorių asociacijos „Pirkkalaiskirjailijat“ valdybos narys. 1964 m. jis pardavė ūkį ir grįžo į Tamperę. Šį kartą jis negrįžo į gamyklą „Finlayson“, nes dėl finansinės sėkmės, kurią jam pelnė jo darbai, dabar galėjo visiškai atsidėti vien literatūrai.[5] 1980 m. jam buvo suteiktas akademiko garbės vardas, prieš tai 1965 m. buvo gavęs garbės daktaro laipsnį Tamperės universitete, o 1970 m. tapęs Suomijos rašytojų sąjungos garbės nariu.
1984 m. V. Lina patyrė insultą, dėl kurio prarado gebėjimą kalbėti. Po kurio laiko jam buvo diagnozuotas vėžys, kuris jį išsekino ir lėmė mirtį 1992 m. balandžio 21 d.[5]
Atminimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]V. Linos kūrybos realizmas padarė didelę įtaką Suomijos socialiniam, politiniam ir kultūriniam gyvenimui. Jo romanai Suomijos literatūros klasikoje užima panašią vietą kaip ir „Kalevala“, „Septyni broliai“ ir kt. Daugelis jo kūrinių citatų šiandien tapusios atpažįstamais suomiškais posakiais. Tai ir romano „Čia, po Poliarine žvaigžde“ pirmoji eilutė „Pradžioje buvo pelkė, kauptukas ir Jussi“, ir garsusis personažo Rokka šūksnis „Kur tau reikia tikro gero žmogaus, štai jį turi!“ iš „Nežinomo kareivio“. Siekiant pabrėžti autoriaus literatūrinio palikimo vertę, jo portretas pavaizduotas ant 20 markių banknoto, kuris buvo naudojamas nuo 1993 m. iki euro įvedimo. 2020 m. V. Linos 100-mečio jubiliejui išleista suomiška 2 eurų proginė moneta. Be to, abu pagrindiniai jo darbai buvo išversti maždaug į 20 užsienio kalbų, ne kartą ekranizuoti.
1995 m. Tamperėje jo vardu pavadinta miesto aikštė.
Pagrindiniai kūriniai:[1]
- Tikslas / Päämäärä, 1947
- Juodoji meilė / Musta rakkaus, 1948
- Nežinomas kareivis / Tuntematon sotilas, 1954
- Čia, po Poliarine žvaigžde (trilogija) / Täällä, Pohjantähden alla, 1959–1962
Įvertinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Johannes Linnankoski premija 1958 m.
- Aleksis Kivi premija 1960 m.
- Valstybinė literatūros premija 1960 ir 1961 m.
- Šiaurės Tarybos literatūros premija 1963 m.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Väinö Linna. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008
- ↑ „The Unknown Soldier“. suomifinland100.fi (Jungtinių Valstijų anglų). Suarchyvuota iš originalo 16 lapkričio 2017. Nuoroda tikrinta 16 lapkričio 2017. „The Unknown Soldier, the story, the characters, their experiences and suffering are part of Finland's national legacy – and part of the identity of the war generation and their children. It is a story we must not forget.“
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 Nummi, Jyrki (2003–2007). „Linna, Väinö (1920–1992)“. 100 Faces from Finland – a Biographical Kaleidoscope. the Biographical Centre of the Finnish Literature Society. Nuoroda tikrinta 2020-12-09.
- ↑ „Linna Urjalassa“. Urjala (suomių). Suarchyvuotas originalas 2016-12-27. Nuoroda tikrinta 2017-01-26.
- ↑ 5,0 5,1 5,2 5,3 Liukkonen, Petri. „Väinö Linna“. Books and Writers (kirjasto.sci.fi). Finland: Kuusankoski Public Library. Suarchyvuotas originalas 2003-12-06.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Writer Väinö Linna(1920-1992) imdb.com