Urkionių apylinkė
54°17′š. pl. 24°47′r. ilg. / 54.29°š. pl. 24.78°r. ilg.
.svg){kind=small} Urkionių apylinkė
| ||
| Centras | Urkionys | |
  |
||
| TSRS topografija | ||
| Valsčiaus apylinkė | ||
| Valsčius | Valkininkų valsčius | |
| Apskritis | Trakų apskritis | |
| Rajono apylinkė | ||
| Rajonas | Eišiškių rajonas (1950–1962) Varėnos rajonas (1962–1963) | |
| Sritis | Vilniaus sritis | |
| Dabartinė seniūnija | ||
| Matuizų seniūnija | ||
Urkionių apylinkė – Lietuvos TSR administracinis-teritorinis vienetas pietų Lietuvoje.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Apylinkė įkurta užėjus sovietams XX a. 5-ajame dešimtmetyje. 1949 m. buvo Valkininkų valsčiuje,[1] 1950 m. priskirta naujam Eišiškių rajonui.[2] 1954 m. dalis Urkionių apylinkės prijungta prie Varėnos rajono Matuizų apylinkės.[3] 1960 m. prijungta mažoji dalis Diežiškių apylinkės. 1963 m. sausio 12 d. Urkionių apylinkė prijungta prie Matuizų apylinkės.[4]
| Apylinkės istorija | ||||
|---|---|---|---|---|
| Data | Plotas, km² | Gyventojų sk. | Ūkio subjektai | Gyvenvietės |
| 1954-05-25 (Išsamiau) |
„Ateities“ kolūkis [5] | |||
| 1959-02-01 (Išsamiau) |
35,37 | „Ateities“ kolūkis [6] | 4 kaimai | |
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 164
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1950 m. Nr. 10-11 (109-110). – Vilnius, 1950-01-19. // Psl. 2
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 63
- ↑ Priedas prie 1963 metų Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinių. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys. – Vilnius, 1963-01-12. // Psl. 53–54
- ↑ LTSR Aukščiausiosios Tarybos žinios. 1954 m. Nr. 10 (190). – Vilnius, 1954-09-10. // Psl. 9–10
- ↑ Lietuvos TSR administracinis-teritorinis suskirstymas 1959 m. vasario 1 dienai. – Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1959. // psl. 71