Ūras

Ūras Urim

Ūro griuvėsiai
Ūras
Koordinatės	30°57′45″ š. pl. 46°06′11″ r. ilg. / 30.96250°š. pl. 46.10306°r. ilg. / 30.96250; 46.10306
Vieta	Irakas, Di Karo muchafaza
Regionas	Mesopotamija
Istorija
Pastatytas	XXXIX a. pr. m. e.
Sugriautas	VI a. pr. m. e.
Laikotarpis	antika
Tauta	šumerai, akadai
Informacija
Kasinėjimų datos	nuo 1853 m.
Vikiteka	VikitekaVikiteka

Ūras (šum. 𒋀𒀊𒆠 = Urim, akad. Uru, arab. أور = Ūr) – senovinis pietų Mesopotamijos miestas, įkurtas ties Eufrato ir Tigro santaka. Jame gyveno viena iš seniausiųjų pasaulio civilizacijų – šumerai. Dėl vandens poveikio liekanos išlikusios tik pietiniame Eufrato krante. Miestas tapo šumerų civilizacijos centru apie 2600 m. pr. m. e. Buvo manoma, kad miestą globojo deivė Nana.

Miesto vieta idealiai tiko prekybai sausuma ir jūra su Arabija. Buvo pastatytos įmantrios karalių kapavietės. Kapinėse rasti artefaktai su Meskalamdugo ir Akalamdugo vardais. Galiausiai Ūro karaliai tapo Šumero valdovais. Pirmąją Ūro dinastiją pradėjo Mesanepada, paminėtas Meskalamdugo artefakto karalių sąraše.

Pirmąją dinastiją sužlugdė Sargono iš Akado invazija 2340 m. pr. m. e. Mažai žinoma apie antrąją dinastiją, kurios valdymo laikotarpiu miestas patyrė nuosmukį. Trečioji dinastija prasideda atėjus į valdžią karaliui Ur-Namui (Urnamas), kuris valdė 2112–2094 m. pr. m. e. Jo valdymo laikotarpiu buvo pastatytos šventyklos, tarp jų ir zikuratai, įdiegta žemdirbystę pagerinusi irigacija. Ur – namo teisės kodeksas, kurio fragmentas buvo identifikuotas 1952 m. Stambule, yra vienas iš seniausių tokio tipo dokumentų, senesnis už analogišką Hamurabio kodeksą. Ur – namas (kaip ir jo įpėdinis Šulgi) savo valdymo laikotarpiais buvo sudievintas, o po mirties tapo herojine figūra.

Manoma, kad Ūras 2030–1980 m. pr. m. e. buvo didžiausias pasaulio miestas (65 000 gyventojų).^[1]

Trečioji dinastija baigėsi 1950 m. pr. m. e. sulig elamitų įsiveržimu. Vėliau miestą užėmė Babilonas.

VI a. pr. m. e., valdant Babilono valdovui Nebuvhadnezarui II, Ūre buvo vykdomos naujos statybos. Paskutinis Babilono karalius Nabonidas patobulino zikuratus. Tačiau miestas apie 550 m. pr. m. e. pradėjo nykti ir po 500 m. pr. m. e. nebebuvo gyvenamas. Spėjama, kad taip nutiko dėl gamtos sąlygų pokyčių: sausrų, upių tėkmės pasikeitimo ir Persų įlankos sąnašų.