Urbino hercogų portretas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Urbino hercogų portretas
Piero, Double portrait of the Dukes of Urbino 03.jpg
Menininkas Pjeras dela Frančeska
Metai apie 14651475
Meno kryptis Ankstyvasis renesansas
Tipas tempera, medis
Matmenys 47 cm × 33 cm kiekvienas
Miestas (vieta) Florencija
Muziejus Uficių galerija

Urbino hercogų portretas (Urbino hercogo ir hercogienės portretų diptikas, pilniau – Urbino hercogų Federiko da Montefeltro ir Batistos Sforcos portretas) – italų renesanso dailininko Pjero dela Frančeskos (apie 14151492) porinis portretas, kuriame vaizduojama Urbino hercogų pora: Federikas da Montefeltras ir Batista Sforca. Tai vienas iš garsiausių ankstyvojo renesanso meno kūrinių. Eksponuojamas Uficių galerijoje Florencijoje.

Apie paveikslą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pjeras dela Frančeska nutapė porinį Urbino hercogų portretą apie 1465–1672 metus Urbine. Labiau tikėtinas 1467–1470 m. periodas.[1] Paveikslas yra sudarytas iš dviejų, iš abiejų pusių tapytų medinių panelių. Tikima, kad abi panelės buvo sujungtos sąvara, kuri leido jas varstyti kaip knygą. Vidinėse tokios „knygos“ pusėse vaizduojami Urbino hercogų Batistos Sforcos ir Federiko da Montefeltro portretai, išorinėse − kiekvieno jų triumfo kinkinys atitinkamai. Šiuo metu portretai sujungti į vieno rėmo diptiką, kurį galima apžiūrėti iš abiejų pusių Uficių galerijoje.

Portretai tikriausiai sukurti antikinių monetų pavyzdžiu, kuriose būdavo vaizduojami Romos imperatoriai profiliu. Gali būti, kad portreto nutapymo metu Batista Sforca jau buvo mirusi (1472) ir tai buvo portretas, skirtas jos atminimui. Bet tam jokių patvirtinimų nėra. Tradiciškai renesanso mene poros portrete vyras buvo vaizduojamas iš dešinės savo pusės, o žmona iš kairės. Šiame portrete yra atvirkščiai. Tam yra keletas paaiškinimų. Federikas da Montefeltras buvo sužeistas kardu į veido dešinę pusę riterių turnyro metu ir neteko akies (sužeidimas matomas nosies formoje), todėl buvo vaizduojamas iš kairės pusės. Žmonos Batistos Sforcos vaizdavimą galima paaiškinti tuo, kad buvo norima pabrėžti jos lygumą su vyru hercogu, nes yra žinoma, kad hercogienė buvo stipraus charakterio, pavaduodavo vyrą, kai šis būdavo išvykęs iš Urbino.

1631 m. Urbino hercogystė buvo prijungta prie Popiežiaus valstybės išmirus vyriškosios linijos paveldėtojams. Paveikslas buvo perkeltas į Florenciją kaip dalis Vitorijos dela Roverės kraičio santuokai su didžiuoju Toskanos hercogu Ferdinandu II.[2] Ilgą laiką buvo manoma, kad portrete vaizduojami Petrarka ir Laura arba Riminio valdovas Sidžizmondas Pandolfas Malatesta su žmona Isota delji Ati. Šios versijos buvo atmestos 1834 m.

Urbino hercogų portreto tikslas – pabrėžti jų, valdovų, dorybes. Peizažas už jų tikriausiai liudija apie valdomų žemių platumą. Kitoje panelių pusėje vaizduojamos triumfo karietos su lotyniškais paaiškinimais. Hercogo karietoje vaizduojamas pats sėdintis hercogas su šarvais ir skeptru rankoje. Jį karūnuoja Pergalė, kinkinį veda putti su sparnais. Tarp putti ir hercogo vaizduojamos sėdinčios keturios kardinolų dorybės (iš kairės): Išmintis (Prudencija), Nuosaikumas, Tvirtybe (Fortitudė) ir Teisingumas. Hercogienės karietą vaizduojami traukiantys vienaragiai (tyrumo simbolis). Juos vadelioja irgi putti su sparnais. Karietos priešakyje sėdi Tikėjimas ir Skaistybė. Prie hercogienės, skaitančios knygą, yra Viltis ir Kuklumas.[3]

Peizažas, sudarytas iš portretų ir kitose jų pusėse vaizduojamų triumfo kinkinių

Po kiekviena triumfo scena yra jos paaiškinimas lotyniškai. Po hercogo: CLARVS INSIGNI VEHITVR TRIVMPHO./ QVEM PAREM SVMMIS DVCIBVS PERHENNIS./ FAMA VIRTVTVM CELEBRAT DECENTER./ SCEPTRA TENENTEM. Kurį galima išversti taip: „Jis važiuoja didingas šlovingame triumfe. Amžina jo dorybių šlovė garsina jį vertu laikyti skeptrą, lygų patiems didžiausiems karvedžiams“.

Po hercogienės triumfo scena yra užrašas: OVE MODVM REBVS TENVIT SECVNDIS./ CONIVGIS MAGNI DECORATA RERVM./ LAVDE GESTARVM VOLITAT PER 0RA./ CVNCTA VIRORVM. Kurį galima išversti taip: „Ji, kuri išsaugojo kuklumą sėkmėje, garbinama visų žmonių lūpose minint jos didžiojo vyro šlovingus žygius“.[4]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. virtualuffizi.com
  2. Fossi, Gloria. Uffizi. Giunti Editore, 2004. p. 244
  3. Bussagli, Marco. Piero della Francesca. Ediz. inglese. Giunti Editore, 2007. p. 45
  4. montefeltroveduterinascimentali.eu

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]