Uršulietės

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Uršulietės
Vienuolija Uršulietės
Įsteigta 1535
Šv. Uršulės paveikslas (aut. Benocas Gocolis)

Uršulietės (lot. Ordo Sanctae Ursulae, O.S.U.) – katalikų seserų kongregacija, Šv. Uršulės ordino Romos sąjunga, kurią Italijoje 1535 m. įsteigė vienuolė Šv. Angela Merici (1474–1540). Uršuliečių vienuolijos globėja – Šv. Uršulė. Vienuolių tikslas buvo mergaičių auklėjimas ir švietimas, nors tuomet švietimas buvo beveik išskirtinai vyrų privilegija, taip pat ligonių ir vargšų globa.

Uršulietėmis pasivadino ir kitos vienuolijos, nepriklausomos nuo „Romos sąjungos“, kurios savo veikloje vadovavosi panašiomis vertybėmis. Egzistuoja įvairios uršuliečių atšakos: „Uršulietės pasaulietės“, kurios lieka gyventi savo šeimose, pasišvęsdamos artimo meilės darbui savo parapijose, „Kolegijų uršulietės“, kurios gyvena bendrai ir imasi auklėti jaunimą, išlaikyti kolegijas, „Klauzūrinės uršulietės“, kurios pasišvenčia klauzūros gyvenimui.[1]

Lietuvoje žinoma Kenčiančio Jėzaus Širdies seserų uršuliečių kongregacija ir jos steigėja Šv. Uršulė Leduchovska.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regula buvo išspausdinta tik po steigėjos mirties. Kongregacijos pirmosios narės dėvėjo tokius pat drabužius, kaip eilinės kaimo merginos. Pradžioje uršulietės nepriklausė vienuolėms, nors jos save buvo pašventusios dievui. Vietoje vienuolių įžadų jos iškilmingai pasižadėdavo gyventi skurde ir išmintyje. Jų veikla susidomėjo kardinolas Carlo Borromeo, kuris padėjo jų veiklai išplisti Apeninuose. Jis įtakojo uršuliečių įstatų pakeitimą pagal Šv. Augustino, augustinų vienuolių ordino globėjo, taisykles. Įstatus 1572 m. patvirtino popiežius Grigalius XIII, ir uršulietės tapo vienuolių ordinu. Pagrindine jo veikla liko katalikiškas švietimas.

XVIIXVIII a. ordinas veiklą plėtojo Italijoje ir Prancūzijoje. Prancūzų uršulietės organizavo misiją tarp Kvebeko indėnų. Iki Didžiosios Prancūzijos revoliucijos uršulietėms Prancūzijoje priklausė 250 vienuolynų (iš jų Paryžiuje – 14) ir 10 tūkst. vienuolių. Revoliucijos metais ordino veikla Prancūzijoje buvo nutraukta, vienuolynai uždaryti. 32 vienuolės buvo nubaustos mirtimi giljotinoje (vėliau visos beatifikuotos). Ordinas atsikūrė prie Napoleono, tačiau nebe taip plačiai, kaip anksčiau. XIXXX a. ordinas smarkiai plito Šiaurės Amerikoje. JAV ir Kanadoje atsidarė koledžai ir akademijos, priklausančios uršulietėms.

1900 m. ordinas reorganizuotas į kongregaciją „Šv. Uršulės ordino Romos sąjunga“.

2009 m. buvo 2074 uršuliečių vienuolės ir 241 vienuolynas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka