Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

55°18′57.44″ š. pl. 23°21′41.91″ r. ilg. / 55.3159556°š. pl. 23.3616417°r. ilg. / 55.3159556; 23.3616417

Kitos reikšmės – Švč. Mergelės Marijos bažnyčia.

Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Vyskupija	Kauno
Dekanatas	Raseinių
Savivaldybė	Raseinių rajonas
Gyvenvietė	Ugioniai
Statybinė medžiaga	akmenų mūras
Pastatyta (įrengta)	1836 m.
Stilius	klasicizmas

Ugionių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia – Betygalos šv. Mikalojaus parapijos antroji bažnyčia, stovinti Ugionių kaime, Dubysos kairiajame krante, 4,5 km į pietus nuo Betygalos. Liaudiškai traktuotų klasicistinių formų. Bažnyčia – regioninės reikšmės architektūros ir dailės paminklas, 2014 m. įtrauktas į Kultūros vertybių registrą (unik. kodas 1578).^[1]

Šalia bažnyčios 1883 m. pastatyta nedidelė medinė koplytėlė. Jos viduje yra stebuklingu laikomas šaltinis.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ugioniuose 1611 m. pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Betygalos klebono ir apylinkės tikinčiųjų aukomis apie 1650 m. pastatyta medinė katalikų koplyčia. Teisėjas Marcelinas Dirda 1784 m. pastatė medinę bažnyčią ir dovanojo jai valaką žemės. Dirdų lėšomis bažnyčioje įrengti 8 registrų vargonai. 1792 m. popiežius Pijus V suteikė Ugionims ketverius atlaidus. Iki 1831 m. ji sudegė. 1836 m. pastatyta dabartinė akmenų mūro bažnyčia. Sudegusią bažnyčią atstatė Benedikto Dirdos sūnus Marcelinas, dirbęs Raseinių žemesniojo žemės teismo tarėju. Faktiškai jis ant senosios pamatų pastatė naują mūrinę iš lauko akmenų ir degtų plytų bažnyčią. Kai kur riedulių mūre išsiskiria stačiakampiai tašyti akmens blokai. Tokių nuo nebaigto Dubysos–Ventos kanalo statybos užsilikusių blokų ir dabar galima rasti Betygalos apylinkėse. 1839 m., trenkus žaibui, beveik visas bažnyčios vidus išdegė. 1842 m. bažnyčia suremontuota ir vėl pašventinta, be to, pastatyta tvora aplink bažnyčią. 1885 m. vyskupas Mečislovas Paliulionis įvedė Stacijų ir šv. Roko atlaidus. 1895 m. įrengtas naujas Švč. Marijos Egiptietės altorius.

1948 m. rugpjūčio 17 d. Raseinių apskrities VK priėmė sprendimą Ugionių bažnyčią uždaryti. To nepavykus padaryti, 1948 m. rugsėjo 9 d. įregistruota Ugionių religinė bendruomenė. Bažnyčiai gana didelių nuostolių padarė 1958 m. vasario 22 d. siautusi audra, kuri pažeidė stogo konstrukcijas. Padėtį sunkino ir ta aplinkybė, kad karo metu stogas virš didžiojo altoriaus taip pat buvo sužalotas, todėl iškilo pavojus puošniausiai bažnyčios daliai, vargonams.

1962 m. ir 1964 m. bažnyčią vėl bandyta nesėkmingai uždaryti. Atsižvelgiant į parapijos dydį (1999 m. Ugionyse gyveno tik apie 80 žmonių), 2003 m. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius nusprendė panaikinti Ugionių parapiją ir jai priklausančią teritoriją priskirti Betygalos šv. Mikalojaus parapijai, Ugionių bažnyčią paliekant antrąja Betygalos parapijos bažnyčia.

Ugionių šaltinis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Ugionių šaltinis.

Pagrindinis straipsnis – Ugionių koplyčia.

Ugionių šventovės atsiradimas ir iškilimas susijęs su stebuklingu laikytu šaltiniu, virš kurio XIX a. pastatyta medinė koplyčia.

1657 m. lapkričio 28 d. virš šaltinio kažkas pamatė ore kabantį Dievo Motinos paveikslą. Nuo to prasidėjo Ugionių kaip šventos vietos lankymas - žmonės tikėjo, kad šaltinyje praplovus skaudančias akis, jos išgyja. 1658 m. sausio 14 d. Žemaičių vyskupas Petras Parčevskis surengė Ugionių stebuklo patikrinimą, tačiau negavęs nė vieno tikro liudijimo, jis apsireiškimo nepatvirtino, tačiau tai maldininkų srauto nesumažino. Virš šaltinio prieš 1840 m. pastatyta medinė koplyčia, kuri 1883-1897 m. Ugioniuose dirbusio kunigo Aleksandro Milevskio buvo perstatyta.

Architektūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Bažnyčia yra liaudiškai traktuotų klasicistinių formų, stačiakampio plano, su portiku ir bokšteliu ant kraigo. Šventoriaus tvora žema, metalinė, su stulpiniais mūriniais vartais. Po šventoriaus tvora, ties apside (nuo koplyčios pusės), įrengtas Dirdų giminės laidojimo rūsys. Virš jo, šventoriuje, stovi atminimo paminklas su išlikusiais karo metų pažeidimais (kulkų žymės).

Prie šventoriaus vartų stovi žemas varpinės pastatas su jame esančiu varpu. Iki I pasaulinio karo bažnyčia turėjo tris varpus, bet 1915 m. jie buvo išgabenti į Rusiją ir atgal nebesugrįžo. Ir tik 1937 m. varpinėje pakabintas naujas, Kaune Juozo Masalco liejyklos nulietas 713 kg svorio bronzinis varpas. Naujoji varpinė statyta 1967 m.