Uetarai

Uetarai
Gyventojų skaičius	1000
Populiacija šalyse	Kosta Rika
Kalba (-os)	uetarų (išnykusi), ispanų
Religijos	katalikybė

Vikiteka:	Uetarai

Uetarai (isp. Huetares, kiti užrašymai güetares) – indėnų tauta Kosta Rikos teritorijoje. Tauta kalbėjo uetarų kalba, kuri priskiriama čibčų kalboms.

Jų ikikolumbinė kultūra priskiriama Sąsmaukos-Kolumbijos kultūrinei zonai, Centro-Karibų regionui. Uetarai buvo gausiausia ir įtakingiausia etninė grupė ikikolumbinėje Kosta Rikoje. Jų kalba buvo naudojama kaip lingua franca didelėje teritorijoje ir išliko daugelyje Kosta Rikos vietovardžių.^[1]

Nėra žinoma, kaip ši tauta vadino save. Ispaniškas pavadinimas kildinamas iš vado Huetara, kuris konkistadorų laikais valdė Pakakos valstybę. Jį pirmą kartą panaudojo konkistadoras Gonzalo Fernández de Oviedo y Valdés.^[2] Kita teorija kildina terminą iš nikarao nauatlių kalbos huey tlalli („Didžioji žemė“).^[3]

Teritorija

Ikikolumbiniu laikotarpiu uetarų teritorija apėmė Kosta Rikos centrinį slėnį, kur visada buvo ypač geros sąlygos žemdirbystei ir gyvenimui. Nuo priešistorinių laikų tai buvo tankiausiai gyvenama Kosta Rikos dalis. Aukštis svyruoja tarp 1000 ir 3000, yra keturi dideli ugnikalniai. Didžiausia upė yra Tarkolesas. Vakaruose regionas priėjo prie Ramiojo vandenyno.

Į rytus nuo uetarų už Pakuarės upės buvo Talamankos Kordiljera, į pietryčius nuo jų klestėjo Dikiso kultūra (Kepoa kasikatas), o šiaurės vakaruose - Nikojos valstybė. Šiaurėje regionas leidosi į tropiniais miškais apaugusias Karibų jūros žemumas, kur gyveno sueriai, pokosiai, botai ir malekai.

Huetarų gyvenamas Centrinis slėnis dalinamas į tris dalis. Vakarų slėnis apima vakarinę Centrinio slėnio dalį, kur dabar yra Alachuelos ir Eredijos miestai. Čia pagrindiniai ugnikalniai yra Poasas ir Barva. Guarko slėnis apima rytinę dalį, kur dabar yra San Chosė ir Kartago miestai. Čia pagrindiniai ugnikalniai yra Irasu ir Turialba. Pastarasis uetarų ir aplinkinių tautų buvo garbinamas kaip dievo Sibu buveinė. Sąlygine riba tarp slėnių laikoma Viriljos upė. Pietuose yra Pakakos regionas.^[4]

Šiuo metu yra apie 1000 žmonių, save vadinančių uetarais ir dalinai tęsiančių tradicijas. Jie apgyvendinti dviejose rezervacijose.^[5]

Istorija

Uetarų teritorijoje didžiausia priešistorinė gyvenvietė buvo Gvajabo nacionalinis paminklas. Manoma, kad ši vietovė buvo gyvenama nuo XI a. pr. m. e. iki XV a. m. e., čia gyvenę nuo 2000 iki 10 000 žmonių. Miesto gyventojai mokėję apdirbti akmenį, auksą, gamino kokybiškus keramikos gaminius. Nėra žinoma, kodėl jis buvo apleistas likus šimtmečiui iki ispanų atvykimo.

Vadas turėjo paveldimą valdžią. Visuomenė buvo suskirstyta į tris klases: aukštesniąją (vadai ir jų šeimos, dvasininkai sukio), viduriniąją (paprasti žmonės) ir vergus. Karas buvo įprastas reiškinys. Net moterys eidavo į karą ir padėdavo savo vyrams, duodamos jiems ietis ir lazdas arba mėtydamos akmenis į priešą. Tarp papročių buvo kalinių žudymas ir galvų nukirtimas, kurias jie saugojo kaip trofėjus.

IX a. iš mažų kasikatų ėmė formuotis didesnės valstybės. Tarp jų žinomos trys, sąlyginai vadinamos Vakarų, Rytų ir Pakaka.

Pirmasis uetarų susidūrimas su ispanų konkistadorais buvo 1522 m., kuomet į kraštą iš Panamos atvyko Gil González Dávila. Jis susitiko su Pakakos vadu Huetaru, kurio vardas vėliau pradėtas taikyti visai tautai. Jo sostinė buvo netoli dabartinės Tabarcijos. Davila taip pat aplankė ir Vakarų valstybę. Jau 1524 m. Pakakos gyventojai buvo išsiųsti dirbti priverstinius darbus enkomiendose. Daug jų išvežti į pirmąją ispanų koloniją Nikojos įlankoje.

Daugiau apie krašto gilumoje buvusias valstybes žinių yra tik iš 1560 m. Pakakoje valdė vadas Coquiva, paklusęs ispanams. Vakarų valstybę tuo metu valdė vadas Garabitas. Jo sostinė buvo netoli nuo dab. San Mateo. 1569 m. dokumente išvardyti jam pavaldūs vadai Cobobici, Abaçara, Chucasque, Barva ir Yoruste. Garabito valdos tęsėsi nuo Ramiojo vandenyno pakrantės iki šios upės, šiaurėje jo hegemonija taip pat apėmė botų žemes.

Rytų valstybės vadu tuo metu buvo El Guarco ir Correque. Jų valdžia apėmė plotą nuo Viriljos upės iki Čiripo, su daugybe vasalinių gyvenviečių, įskaitant Aserrí, Corriravá, Ujarrás, Atirro ir kt. Rytų valstybė didžiausio išsiplėtimo metu taip pat valdė lygumų suerių ir pokosių žemes.

XVI amžiaus antroje pusėje uetarai buvo pavergti ispanų. Ir Garabito, ir Correque galiausiai prisiekė ištikimybę ispanams. Jų žemėse ėmė dygti ispanų statyti miestai. Jie buvo priversti įsikurti Ispanijos valdžios nustatytose teritorijose, tapo pavaldūs enkomiendų sistemoms. Nualinti epidemijų ir priverstinio darbo uetarai išgyveno spartų akultūracijos procesą, dėl kurio išnyko jų kalba, religija, asmenvardžiai. 1675 m. visi Kosta Rikos centrinio slėnio čiabuviai jau kalbėjo ispaniškai.^[6]

Kultūra

Uetarai augino manijokus, kukurūzus, kakavą ir kitas žemės ūkio kultūras. Svarbi buvo vietinė palmė Bactris gasipaes, iš kurios buvo gaminamas fermentuotas gėrimas čičia, jos mediena naudota įrankiams. Žemės ūkį jie papildė medžiokle lankais ir strėlėmis, žvejyba tinklais ir žeberklais.

Tradiciškai vietinis audinys buvo gaminamas iš medžio mastatu žievės. Vyrai dėvėjo juosmens raiščius ir trumpas liemenes, o moterys - sijonus, siekiančius kelius.

Uetarai garbino Saulę ir Mėnulį. Tuo tikslu jie statė aukurus ir akmenų piliakalnius. Jie taip pat gerbė savo protėvių kaulus. Jie laidojo mirusiųjų palaikus kartu su įvairiais jiems gyvenime priklausiusiais daiktais ir jų vergais, aukodami juos šiam tikslui, nes buvo tikima, kad šie daiktai jiems bus naudingi pomirtiniame gyvenime. Žmonių aukos buvo dažnai praktikuojamos laidotuvių ar religinėse apeigose. Buvo atrenkama grupė žmonių ir vedama prie altoriaus, kur jie būdavo paaukojami.

Svarbiausias uetarų meninis palikimas yra akmeninė skulptūra, ritualinės metatės ir keramika.

Išskirtinis šios kultūros radinys yra akmeninės figūros, kurios laiko nukirstą galvą. Jose atspindimas paprotys naudoti nužudytų karo belaisvių galvas kaip trofėjus. Ritualinės metatės įgyja ypač sudėtingas konstrukcijas, jos prilaikomos kolonų, kurios dekoruojamos žmonių ir gyvūnų figūromis. Keramikai būdingi trikojai indai.

Kario figūra
Akmeninė galva
Ritualinė metatė
Vėžlį vaizduojanti keramika
Trikojis indas

Išnašos

↑ Tenorio Alfaro, Luis A.: Las comunidades indígenas de Costa Rica. San José: Comisión Nacional de Asuntos Indígenas, 1988.
↑ Bákit, Oscar: Garabito, nuestra raíz perdida. San José: Jiménez & Tanzi, primera edición, 1981.
↑ Brinton, Daniel G. (1897). "The Ethnic Affinities of the Guetares of Costa Rica". Proceedings of the American Philosophical Society. 36 (156): 496–498. JSTOR 983406.
↑ Molina, Iván, y Steven Palmer: Historia de Costa Rica. San José: Editorial de la Universidad de Costa Rica, 1997. Pág. 17.
↑ Quesada Pacheco, Miguel Ángel (1998). Tradiciones huetares. Editorial de la Universidad Nacional de Costa Rica. pp. 186 páginas. ISBN 9977-65-130-2.
↑ Quesada Pacheco, Miguel Ángel, Los huetares: historia, lengua, etnografía y tradición oral, Cartago, Editorial Tecnológica, 1996.

[1] Tenorio Alfaro, Luis A.: Las comunidades indígenas de Costa Rica. San José: Comisión Nacional de Asuntos Indígenas, 1988.

[2] Bákit, Oscar: Garabito, nuestra raíz perdida. San José: Jiménez & Tanzi, primera edición, 1981.

[3] Brinton, Daniel G. (1897). "The Ethnic Affinities of the Guetares of Costa Rica". Proceedings of the American Philosophical Society. 36 (156): 496–498. JSTOR 983406.

[4] Molina, Iván, y Steven Palmer: Historia de Costa Rica. San José: Editorial de la Universidad de Costa Rica, 1997. Pág. 17.

[5] Quesada Pacheco, Miguel Ángel (1998). Tradiciones huetares. Editorial de la Universidad Nacional de Costa Rica. pp. 186 páginas. ISBN 9977-65-130-2.

[6] Quesada Pacheco, Miguel Ángel, Los huetares: historia, lengua, etnografía y tradición oral, Cartago, Editorial Tecnológica, 1996.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]