Paolo Uccello

Paolas Učelas (it. Paolo Uccello, 1397–1475 m.) – italų XIV a. ankstyvojo renesanso dailininkas, priskiriamas Florencijos dailės mokyklai. Učelas savo kūryboje panaudojo perspektyviojo vaizdavimo metodus kūrybiniams efektams išgauti. Dažnai vadinamas „Perspektyvos tėvu“ Vakarų mene. Učelo kūrybiniai ieškojimai taip išsiskyrė iš bendrojo italų Renesanso vaizduojamojo meno judėjimo, kad dailininkas buvo primirštas net ir pačioje Italijoje. Iš naujo „atrastas“ tik XX amžiuje.

Učelo žymiausiais darbais įvardijami triptikas „San Romano mūšis“ (apie 1457 m.) ir „Šv. Jurgis ir drakonas“ (apie 1460 m.).

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Apie Paolo Učelo gyvenimą išlikę mažai faktų. Tai Dž. Vazario dailininkų biografijos, parašytos 75 m. po dailininko mirties ir keletas to laikmečio oficialių dokumentų.

Paolas Učelas (tikr. Paolo di Dono) gimė 1396 m. arba 1397 m. Pratovekijo miestelyje, Toskanoje, manoma, gana pasiturinčioje šeimoje. Tėvas Donas buvo kirpėjas, o motina Antonija – aukštakilmė florentietė. Savo pravardę, kuria žinomas – Učelas, Paolas gavo vėliau dėl pomėgio tapyti paukščius (iš it. uccello – paukštis).

Būdamas apie 10 metų Učelas tapo žymaus to meto skulptoriaus Giberčio mokiniu. Manoma, kad Giberčio kurtos Florencijos vienuolyno durys, kuriose vaizduojama mūšio scena, galėjo įkvėpti vėlesnį Učelo paveikslą „San Romano mūšis“. Giberčio gotikinės pakraipos stilius neabejotinai paveikė būsimo dailininko kūrybą. Manoma, kad tuo metu Učelas susipažino su Donatelu, kuris savo laiku, taip pat buvo Giberčio mokinys.

1414 m. Učelas buvo priimtas į dailininkų gildiją Compagnia di San Luca, 1415 m. prisijungė prie Florencijos dailininkų gildijos Arte dei Medici e degli Speziali, finansuotos Medičių šeimos. Maždaug tuo metu dailininkas paliko Giberčio mokyklą ir pradėjo profesionalaus dailininko veiklą. Ankstyvieji jo darbai buvo bažnyčių, vienuolynų, ligoninių freskos bei Medičių namų interjeras. 1425 m. jis kūrė mozaikas Šv. Morkaus bazilikoje Venecijoje. Ankstyvieji Učelo darbai neišliko arba išliko labai prastos būklės.

Maždaug apie 1425 m. Učelas susidomėjo geometrija ir jos taikymu perspektyviajam vaizdavimui. Daugelis to meto Italijos dailininkų, pradedant Mazaču, tobulino perspektyvųjį vaizdavimą, tačiau Učelas jį panaudojo visai kitiems tikslams, nei kiti. 1436 m. dailininkas sukūrė freską serui Džonui Hokvudui, to meto Italijoje veikusiam kondotjerui. Apie 1434−36 m. dirbo Prato katedroje, įmanoma, kad buvo atvykęs į Pratą dar keletą kartų. 1443−44 m. Učelas sukūrė vitražą ir ištapė didįjį laikrodį Santa Maria del Fiore katedroje Florencijoje. Apie 1444 m. dirbo Padujoje. Apie 1450–57 m. sukūrė pagarsėjusį triptiką „San Romano mūšis“ Medičių šeimai, vaizduojantį 1431 m. vykusį mūšį tarp Florencijos ir Sienos armijų.

1453 m. Učelas vedė Tomasą Malifiči ir tais metais jam gimė sūnus Donatas. 1456 m. gimė duktė Antonija. 1465–69 m. Učelas dirbo Urbine tapydamas vienuolyno altorių. 1469 m. Florencijoje Učelas prašė grąžinti mokesčius, skųsdamasis, kad nebegali dirbti, o žmona serga. 1470 m. dailininkas nutapė paskutinį savo darbą, paveikslą „Medžioklė“. Učelas mirė 1475 m. gruodžio 10 d., palaidotas Santo Spirito bažnyčioje savo tėvo kape Florencijoje. Dž. Vazaris tikina, kad jo duktė Antonija taip pat buvo dailininkė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Učelas nepaprastai žavėjosi perpspektyvos taikymu mene. Dž. Vazario liudijimu, jis netgi dirbdavo naktimis, ieškodamas vis naujų perspektyvos panaudojimo būdų. 1436 m. freska serui John Hawkwood buvo sukurta taip, kad iš apačios žiūrovui susidarydavo įspūdis, kad jis mato trimatę skulptūrą. Skirtingai nei pas kitus dailininkus, pas kuriuos perspektyva panaudojama išryškinti pagrindinio plano veikėjams, Učelo kūryboje perspektyviojo plano objektai yra tokie pat svarbūs, o gal ir svarbesni nei pagrindinio plano. Toks dailės pobūdis formavo freskinį vaizdavimo stilių, būdingą gotikai. Todėl, nors Učelo kūrybinės idėjos toli pralenkė laiką, amžininkų jis buvo laikomas stilistiškai atsilikusiu. Dėl to dailininkas baigė gyvenimą skurde ir greitai buvo primirštas arba prisimenamas kaip keistuolis.

Pagrindiniame savo darbe „San Romano mūšis“ (anksčiau žinotas, kaip „Sant Egidijo mūšis“), dailininkas pademonstruoja savo kūrybinius principus. Mūšio chaosas tampa iš tikro harmoningu ir vientisu paveikslu. Triptiko kairėje dalyje pavaizduotas žuvęs karys yra tapęs chrestomatiniu ir atrodo neįprastai net modernistinės dailės kontekste, nors nutapytas beveik realistiškai tiksliai. Paveiksle „Šv. Jurgis ir drakonas“ antrame plane esantis peizažas taip priartintas prie žiūrovo, kad atrodo tiek pat arti kiek ir pirmojo plano herojai. Paveikslas „Medžioklė“ yra dar vienas būdingas Učelui perspektyvos panaudojimo pavyzdys.