Trikampis papartenis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Trikampis tikrapapartis)
Gymnocarpium dryopteris
Trapioji sprakšė (Gymnocarpium dryopteris)
Trikampis papartenis (Gymnocarpium dryopteris)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai
( Plantae)
Skyrius: Šertvūnai
( Polypodiophyta)
Klasė: Šertvainiai
( Polypodiopsida)
Šeima: Vudsijiniai
( Woodsiaceae)
Gentis: Papartenis
( Gymnocarpium)
Rūšis: Trikampis papartenis
( Gymnocarpium dryopteris)

Trikampis papartenis (Gymnocarpium dryopteris) – šertvainių (Polypodiopsida) klasės daugiametis augalas.

Jurio gyvenimo ciklą, kaip ir kitų sporinių induočių, sudaro dviejų kartų (sporofito (2n) ir (gametofito (n)) kaita. Sporofitai dažnai pasitaiko miškuose. Lietuvoje gana dažnas.

Paplitimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gymnocarpium dryopteris

Paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje aptinkamas ir Grenlandijoje.

Morfologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lapai telominės kilmės trikampiški, pliki. Lapkočio pamatas su dviem indų kūleliais, viršutinė dalis trišaka.[1]

Gyvenimo ciklas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyvenimo ciklą sudaro dvi kartos (sporofitas (2n) ir gametofitas (n)). Gymnocarpium dryopteris yra daugiametis augalas. Kaip ir kitų šertvūnų, dominuojanti karta yra sporofitas. Ant lapalakščių abaksialinės pusės formuoja sorus, kuriuose yra sutelktos sporangės. Sporangę dengia skiauterė, ji turi kotelį ir žiotis pro kurias plinta sporos. Sporoms patekus į palankias sąlygas, jos sudygsta ir susidaro fotosintetinantis dvilytis gametofitas, kuriame susidaro anteridžiai (n) ir archegonės (n), po apvaisinimo susidaro zigota (2n) ir ciklas prasideda iš naujo.[2]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ilgą laiką šio augalo taksonomija buvo neaiški. 1753 m. K. Linėjus šį augalą buvo pavadinęs Polypodium dryopteris. Tik ištobulėjus genetiniams atpažinimo būdams šis augalas priskirtas Gymnocarpium genčiai.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Algirdas Lekavičius. Vadovas augalams pažinti. – Vilnius: Mokslas, 1989. // psl. 42
  2. J. R. Naujalis, E. Meškauskaitė, S. Juzėnas ir A. Meldžiukienė, Botanikos praktikos darbai: archegoniniai ir žiediniai augalai, Vilniaus universiteto leidykla 2009 m.
  3. Sorsa, V. (1966). A Diploid Gymnocarpium dryopteris (L.) Newman in Alaska. Nature, 210(5043), 1375–1375.