Traversia lyalli

Traversia lyalli (angl. Lyall's wren arba Stephens Island wren, pažodžiui 'Laijalo pita' arba 'Stivenso salos pita') – XIX a. pabaigoje išnykęs mažas, neskraidantis žvirblinių būrio paukštis, priklausantis Naujosios Zelandijos pitų šeimai. Anksčiau buvo paplitęs visoje Naujojoje Zelandijoje, tačiau 1894 m. mokslininkams atkreipus į jį dėmesį, paukštis gyveno tik Kuko sąsiaurio Stivenso saloje. Dažnai jo išnykimas siejamas su vienintele būtybe (švyturio prižiūrėtojo kate), tačiau iš tikrųjų šios pitos tapo saloje užsiveisusių benamių kačių aukomis. Paukštį beveik vienu metu aprašė Walter Rothschild ir Walter Buller, tačiau visai netrukus jis išnyko.

Paukščių porelės iliustracija (1905 m.)

Eksponatas Pitsburgo (JAV) gamtos muziejuje

Vaizdas į Stivenso salą (priekyje)

Aprašymas

Paukščio mokslinis vardas suteiktas pagerbiant salos švyturio prižiūrėtoją Deividą Laijalą (David Lyall), kuris pirmasis atkreipė mokslo dėmesį į paukštį. Aprašytas kaip monotipinės genties Traversia atstovas, įamžinant gamtininką Henry Travers, kuriam D. Laijalas sugaudavo daug vietos paukščių. Kiti autoriai rūšį priskiria genčiai Xenicus.

Laijalo pita buvo iki 10 cm ilgio, turėjo raibas alyvines rudas plunksnas su geltonais dryžiais ties akimis. Patelių papilvė buvo pilka, patinėlių – rusvai geltona, plunksnų galai rudi. Išskirtinė savybė – paukštis neskraidė, jo krūtinkaulis turėjo redukuotą keterą, sparnai buvo trumpi, užapvalinti. Gyvus paukščius matęs švyturio prižiūrėtojas juos vadino „uolų pitomis“, beveik naktiniais paukščiais, vikriai šmirinėjančiais tarp akmenų. Laijalo pitos buvo aptinkamos tik nedidelėje Stivenso salelėje (1,5 km²).

Priešistoriniais laikais, iki atsikeliant maoriams, buvo paplitusios visoje Naujojoje Zelandijoje – apie tai byloja abiejų didžiųjų salų (Šiaurės ir Pietų) olose ir suneštame grunte randamų kaulų likučiai, palikti plėšriųjų pelėdų Sceloglaux albifacies. Paukščių išnykimas iš pagrindinių teritorijų sietinas su grėsmę kėlusiomis migrantų introdukuotomis mažosiomis žiurkėmis (Rattus exulans). Neskraidančio paukščio buvimas jūros atskirtoje saloje, už 3,2 km nuo pagrindinės žemės, paaiškinamas tuo, jog iki paskutinio ledynmečio sala buvo sujungta su likusia Naujosios Zelandijos dalimi, nes tuomet vandenyno lygis buvo žemesnis.