Guambijai
| Guambijai | |
|---|---|
 Guambijai
| |
| Gyventojų skaičius | ~21 tūkst. |
| Populiacija šalyse |  Kolumbija(Kaukos departamentas) |
| Kalba (-os) | guambijų, ispanų |
| Vėliava | 
|
| Religijos | krikščionybė (katalikybė, protestantizmas) |
| Giminingos etninės grupės | avai, kajapai, čibčai |
Guambijai (isp. guambianos), savivardis misakai (misak) – indėnų tauta, gyvenanti Kolumbijoje (Anduose). Gyventojų skaičius – ~21 tūkst. žmonių. Skirstosi į tikruosius guambijus ir giminingas tauteles.
Šneka guambijų kalba (Namrrik), kuri priskiriama barbakoa kalbų šeimai.[1] Taip pat kalba ispaniškai. Tikintieji – Romos katalikai, yra ir protestantiškų bažnyčių narių.
Teritorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Gambijų tradicinė gyvenama teritorija yra Pubensos slėnis (isp. Valle de Pubenza), kuris yra Kaukos departamento šiaurės rytinėje dalyje (ypač apie Silviją). Jis sutampa su Kaukos upės aukštupiu, įsiterpusiu tarp Vakarų ir Centrinės Kordiljeros. Slėnio aukštis svyruoja tarp 1550 ir 1780 m. Jam būdingos kalvos ir gausios aukštikalnių upės. Tai - vienas iš 11 didžiausių Andų slėnių Kolumbijoje.
Pagrindiniai subetnosai senovėje buvo mogešai (isp. moguex), kokonukai (isp. coconucos) ir totoro (isp. totoró), kurie kalbėjo atskirais dialektais. Kokonukai išnyko seniai, o totoro dialektas išnyko XXI a. pradžioje.[2] Tiesa, totoro save identifikuoja apie 4000 Kolumbijos gyventojų.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ikikolumbiniais laikais guambijų kultūra buvo artima pietų Kolumbijos ir Ekvadoro kalnų tautų kultūroms. Jie priskiriami Andų Tolimosios šiaurės kultūrinei zonai. Savo slėnyje jie sukūrė gentinę Kokonukų konfederaciją. Jos įkūrėju buvo laikomas legendinis kokonukų genties kasikas (yasgüen) Pubenas, kurio garbei konfederacija dar vadinta Pubensos konfederacija.
Tuo metu konfederacija buvo apsupta priešiškų kalnų genčių, kurios neretai propagavo kanibalizmą. Tarp jų buvo pichao (isp. pijaos) ir japorongai (isp. yaporongos) rytuose, patijai (isp. patias) ir bocholeo (isp. bojoleos) pietuose, petekiai (isp. petequíes) šiaurėje. Be to, guambijai turėjo atlaikyti Inkų imperijos antpuolius.[3]
Ispanų užkariavimų metu konfederacijai vadovavo Popajanas ir Kalambasas, kurie laikomi trečiosios kartos valdovais. Ipanams nukariauvus jų slėnį 1537 m., tais metais čia išdygo Popajano miestas, tapęs svarbiu kolonizacijos centru. Tuo metu kokonukai ir dalis kitų genčių buvo išnaikinti, o konfederacijos likučiai pasitraukė į aukštikalnes. Maišantis šiems pabėgėliams susiformavo guambijai.[4] XVI a. pabaigoje jie priėmė krikščionybę.
Ilgainiui daugelis guambijų grįžo į žemumas, o nuo 1991 m. pradėti kurti rezervatai. Jų tinklas bendrai vadinamas Nunakchaku („Mūsų didysis židinys“) ir yra atsakingas už gambijų kalbos, kultūros, tradicijų išsaugojimą.[5]
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Tradiciniai verslai: kaplinė, rečiau ariamoji, vietomis lydiminė žemdirbystė (kalnuose augina bulves, svogūnus, šlaituose – kukurūzus, kviečius; taip pat savo reikmėms ir pardavimui augina pupeles, bananus, kopūstus, cukranendres, kavą, aitriąsias paprikas), gyvulininkystė (arkliai, mulai, kiaulės, galvijai, avys, triušiai, vištos, seniau – jūrų kiaulytės), smulkių žvėrių medžioklė, audimas naminėmis staklėmis, medžio drožyba. Derliumi, rankdarbiais prekiauja miestų ir miestelių turguose.
Gyvenvietė padriko plano. Namai stačiakampiai, paprastai dviejų kambarių. Guambijai įgudę statyti virvinius tiltus iš lianų ir bambuko. Vyrai dėvi marškines kelnes iki kelių ir mėlyną palaidinę su odine juosta, taip pat vilnonį juodą arba pilką pončą, sandalus; moterys – ryškią medvilninę palaidinę, sijoną, vieną ar keletą vilnonių mėlynų skraisčių, ties krūtine susegtų segtuku, plačią baltą išrašytą juostą, biserio ir sidabro papuošalus. Tiek vyrai, tiek moterys galvą dengia šiaudinėmis arba fetrinėmis skrybėlėmis siaurais bryliais.
Guambijų virtuvės pagrindas – augaliniai produktai. Geria kavą, kokos gėrimus, naudoja aštrius prieskonius. Tradiciškai druskos į maistą neberia, o ją bevalgant laižo.
Išlikę tarpusavio pagalbos, talkų papročiai. Iki XX a. 5-ojo dešimtmečio buvo bendruomenės vadų bendrijos. Šeima mažoji, neolokalinė. Išlaikę ikikrikščioniškos tikybos ir mitologijos bruožų.[6]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Curnow, Timothy Jowan, & Liddicoat, Anthony J. 1998. The Barbacoan Languages of Colombia and Ecuador, Anthropological Linguistics, 40:3:384–408.
- ↑ Adelaar, Willem F. H.; & Muysken, Pieter C. 2004. The languages of the Andes. Cambridge language surveys. Cambridge University Press.
- ↑ Pachón, Ximena (1996). Los Guambianos y la Ampliación de la Frontera Indígena: Frontera y poblamiento: estudios de historia y antropología de Colombia y Ecuador. Lima: Institut français d’études andines.
- ↑ Calderón Méndez, Johnny Andrés 2018: "Nu Isuik - Nu Maramik: filosofía y política de la planificación territorial Guambiana, Resguardo Indígena de Guambia - Colombia". Tesis de grado de maestría. México: UNAM.
- ↑ Autoriddes Ancestrales Misak (2014). «Plan de Reconstrucción Territorial, Social, Económica, Política, Cultural y Ambiental en el Marco del Derecho Mayor y Plan de Salvaguarda Misak, Auto 004 de 2009». Guambía. Consultado el 29 de julio de 2020.
- ↑ Гуамбиа,Энциклопедия «Народы и религии мира». Москва: Большая Российская Энциклопедия, 1999.
| |||||||||||||
| |||||||||||||||||||||||||||||||||||
