Tolimos departamentas
| Tolima Tolima | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
.svg) | |||||||
| Valstybė |  Kolumbija | ||||||
| Administracinis centras | Ibagė | ||||||
| Savivaldybės | 46 | ||||||
| Gyventojų | 1 340 000[1] | ||||||
| Plotas | 23 562 km² | ||||||
| Tankumas | 57 žm./km² | ||||||
 Vikiteka | TolimaVikiteka | ||||||
Tolimos departamentas (isp. Departamento de Tolima) – departamentas centrinėje Kolumbijoje. Administracinis centras – Ibagė.
Geografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Departamentas geografiškai dalinamas į tris dalis. Vakarinę jo dalį užima Centrinė Kordiljera, kuri rytuose leidžiasi į žemumas. Čia teka Magdalenos upė, formuojamti slėnį. Rytinį departamento pakraštį užima Rytų Kordiljera.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ikikolumbiniais laikais departamento teritorija priskiriama Andų Tolimosios šiaurės kultūrinei zonai. BDidžiojoje jos dalyje gyveno pichao (isp. pijao) gentys, kurios garsėjo karingumu ir buvo sukūrę kelias gentines konfederacijas.[2] Nuo X a. jas iš šiaurės kultūriškai paveikė karibai.Simón, Fray Pedro (1882). Noticias historiales de las conquistas de Tierra Firme en las Indias occidentales. Bogotá (vol. 5). Tolimos pavadinimas kildinamas iš pichao kalbos ir reiškia „sniegas“.
Šiauriausiame pakraštyje gyveno pančiai, kultūriškai giminingi pichao, kurie sukūrė Tolimos kultūrą, garsėjusią aukso dirbiniais. Rytiniame departamento pakraštyje gyveno japorogai.
XVI a. viduryje čia įsiveržė ispanai konkistadorai, jau nukariavę šiauresnes tautas, tačiau susidūrė su pasipriešinimu. Keli šimtus metų tęsėsi Pichao karai, ir kolonijinė valdžia buvo silpna. Svarbiausiu centru tapo Marikita, kuri tapo regiono aukso kasybos operacijų surinkimo vieta. Regioną Ispanija ir prijungė prie Peru vicekaralystės (Santa Fe de Bogotos karališkoji audiencija). Iš pradžių jis priklausė Marikitos provincijai, o 1905 m. suformuotas Tolimos departamentas.[3]
Ekonomika
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Svarbus ryžių auginimo regionas. Taip pat auginama kava, medvilnė. Gyvulininkystė. Žvejyba. Miškininkystė.
Etninė sudėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Metisai ir baltieji – 94,46 %
- Indėnai – 4,32 % (daugiausiai pichao)
- Juodaodžiai – 1,22 %
Didžiausi miestai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Didžiausi miestai ir gyvenvietės 2018 m. (tūkst. gyv.):[4]
- Ibagė (492,5)
- Espinalis (50,6)
- Melgaras (29,7)
- Čaparalis (28,6)
- Marikita (27,9)
- Flandesas (24,5)
- Honda (23,6)
- Libanas (23,6)
- Gvamas (16,6)
- Fresnas (15,7)
Fresno miestas
Las Hermosaso paramai
Armero miestas-vaiduoklis
.jpg)
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ COLOMBIA, citypopulation.de
- ↑ JUAN JOSÉ VELÁSQUEZ ARANGO (2020) Nuevas perspectivas para la historia del pueblo pijao, siglos xvi y xvii
- ↑ «Ley 46 de 1905 "Creación del Departamento del Huila"». Gobernación del Huila.
- ↑ COLOMBIA: Tolima, citypopulation.de
| Kolumbijos departamentai |  |
|---|---|
| Amazonė | Antiokija | Arauka | Atlantikas | Bojaka | Bolivaras | Čoko | Gvachira | Gvainija | Gvavjarė | Kaldas | Kaketa | Kasanarė | Kauka | Kindijus | Kordoba | Kundinamarka | Magdalena | Meta | Narinjas | Putumajas | Risaralda | San Andresas ir Providensija | Santanderas | Sesaras | Sukrė | Šiaurės Santanderas | Tolima | Huila | Valje del Kauka | Vaupesas | Vičada | |